Kultūringasis pasaulis susirūpinęs unikalių kraštovaizdžių, architektūros paminklų, intelektinės nuosavybės apsauga, o vargšę operą statytojai prievartauja kaip kokią sekso vergę.
Šarka į žmogų prabyla žmogiškai, neslėpdamas savo jautrumo ar jaudulio, jis teatrą kuria savimi, savo atrastais ženklais, kurie kartu su poetiniu Gintaro Grajausko tekstu dažnai virsta metaforomis.
Atpasakoti spektaklio siužetą – bergždžias reikalas. Meilės trikampio drama bei veikėjų konfliktas čia komplikuotai suveliami tarp videomedžiagos ir vaidybinių sceninių fragmentų.
Tai, kad spektaklis „Patriotai” sukurtas pagal pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikus vaizduojančią pjesę, jos rėmų nedarkant – graži, įdomi, bet mažai reikšminga detalė.
Vaitkaus analitinis protas visada preparuodavo kūrinius, todėl jam statyti idėjiškai ir politiškai angažuotas pjeses – vienas malonumas.
Teatrinės režisūros pedagogikos generalinis tikslas – nutiesti būsimam kūrėjui tvirtus profesinius lieptus per teatrinės saviveiklos liūnus. Ir Areimos, ir Generalovos debiutams trūksta būtent tų „lieptų”.
Jonas Vaitkus pastatė ne tik gerą spektaklį, bet Jaunimo teatrui sukūrė aukšto lygio komercinį produktą, gerą „popsą”. Šiandien vis tiek galime pasakyti, kad teatrinis sezonas „įvyko”.
Pražilęs režisierius parako ir pasiutimo turi daugiau nei garsieji jo mokiniai. Jis įrodo, kad Vaičiūno pjesė, tegu ir nepaprastai plepalinga, palyginti su šiuolaikine dramaturgija, lyg dabar rašyta.
Kad Vaičiūnas gali būti šaižus ir nerimastingas, ir natūralus, ir „neišprievartautas“ – vienas spektaklio netikėtumų. Istorinį laiką spektaklyje nužymi tarpukarinės ir šiandienos Lietuvos ženklai.
