Nepraėjus keliems mėnesiams po romano „Rugiuose prie bedugnės” autoriaus mirties, duoklę jo Holdenui atiduoda šiandienos Martynas „Atviro rato” spektaklyje „Sudie, idiotai”.
Prieš „Prakeiktos meilės” premjerą Agnius Jankevičius teigė, jog statant spektaklį jį domino „laiko ženklai ir gyvenimiška patirtis”. Bet ir laikas, ir patirtis šiame spektaklyje atrodo kaip simuliakrai. Kaip toji legendinė Vicino, Morgunovo ir Nikulino trijulė, pasirodžiusi ekrane.
Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus vaidmuo šiandienos Lietuvos teatro gyvenime savotiškai primena istoriją apie bjaurųjį ančiuką. „Prakeikta meilė” – taip pat tarsi iš dangaus nukritęs meninis įvykis Rusų dramos teatre. Netikėtas, tačiau ilgai lauktas.
Augant tokių bulvarinių komedijėlių skaičiui teatras toliau vis labiau įsitvirtina kaip pramoga, tačiau nyksta kaip menas. Tačiau gal dar yra vilties, kad spektaklis „susitrauks” ir persikels į pramoginę, ne nacionalinę „Domino” teatro sceną.
Naujasis režisieriaus Artūro Areimos darbas – Augusto Strindbergo „Freken Julija” – žiūrovų taip pat buvo išlydėtas ir palaimintas audringais aplodismentais. Tarsi ir nieko naujo.
Komikas manė, jog rašytojas niekuomet negalėtų nusižudyti – pradėjęs rašyti atsisveikinimo laišką imtų jį taisyti, koreguoti, tai išaugtų į romaną…
Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos” ir OKT-Vilniaus miesto teatro pakviestas, šį savaitgalį japonų meistras Tadashi Suzuki apsilankė Vilniuje kartu su savo trupe SCOT (Suzuki Company of Toga) ir parodė savo spektaklį „Dionisas”.
Vasaris visad būdavo mėnuo, asocijavęsis su karštligišku premjerų žiūrėjimu, kurias teatrai suskubdavo parodyti, siūlydami potencialius apdovanojimų laureatus.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras vis stengiasi nudžiuginti žiūrovus kokiais nors netikėtais spektakliais. Paskutinioji teatro premjera Piotro Čaikovskio baletas „Spragtukas” intrigavo pačiais įvairiausiais aspektais.
