Aktorius Rolandas Kazlas praėjusį savaitgalį Kauno valstybiniame dramos teatre pristatė spektaklio „Palata” premjerą, į kurią kvietė programėlė, primenanti paciento kortelę.
Rolandas Kazlas, imdamasis Čechovo apysakos „Palata Nr.6″, suteikė vilčių, kad turi ką pasakyti apie šiandieną; bet žiūrint spektaklį daugiau klausimų kelia ne jis pats, o vidinė Rolando Kazlo logika: kodėl jam prireikė imtis režisūros?
„Vakaras su knyga” – įdomus jaunų žmonių bandymas savaip perskaityti visiems žinomą Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita”. Tai nėra bandymas kažkuo nustebinti, be to, kažin ar tai būtų įmanoma.
Teatrui beliko įminti mįsles, paslėptas žodinėje L.Tolstojaus teksto struktūroje ir L. van Bethoveno garsų pasaulyje. Malonu, kad mano matytame spektaklyje „Kreicerio sonata” dauguma mįslių buvo įmintos ir savaip interpretuotos.
„Auksinė kaukė“ Vilniuje“ pristatė Magnitogorsko A. Puškino dramos teatro spektaklį „Audra“. Natūralizmą švelnina lengva stilizacija, tiksliai atrasta intonacija, dėl to veiksmo humoras, dramatizmas ar net tragizmas niekada nesuskamba vulgariomis natomis.
Gintaro Varno „Nusiaubta šalis Vilnius” dabar regisi radusi savo tikrąją erdvę. 2004 m. sukurtas ir ypatingose erdvėse vaidintas Varno spektaklis sugrįžta pasikeitęs – su naujais aktoriais, naujomis detalėmis, į akis krintančiomis potekstėmis.
Daugiau kaip keturias valandas vykstantis Leskovo tekstų skaitymas buvo nukreiptas į rusų tapatybės paieškas. Kartu su Nacijų teatru jos ieškojo Alvis Hermanis, o Menų spaustuvėje vyko dar vienas panašus seansas – tik visiškai kitos meninės kokybės.
Maskvos Nacijų teatro spektaklis „Šukšino istorijos” spalio 15 d. Ūkio banko teatro arenoje pradėjo festivalį „Auksinė kaukė Lietuvoje”.
Kodėl Oskaro Koršunovo teatras pasikvietė šią jauną menininkę po savo stogu? Tai teatro, kuriam neužtenka šiandienos tradicijų, teatro, ignoruojančio miesčionišką skonį, rizika ir aktyvi naujo dialogo su publika paieška.
