„Jelizavetoje Bam“ eksploatuojamas tas pats teatrališkumas, tik kiek kitaip. Natūraliai kyla klausimas, ar įmanoma visiškai kitame kontekste tomis pačiomis meninėmis priemonėmis pakartoti poveikį?
Kad aktorius žiūrovui būtų įdomus, o spektaklis – paveikus, istorijos pasakotojas pats turi tapti aktyvistu, išmanyti ne tik istorijos liniją, bet žinoti galimas interpretacijas, turėti argumentų ir kontraargumentų.
Apsispręsim ar ne? Imsimės ryžtingų veiksmų ar liksime bevaliai mums primestų nuostatų vykdytojai? Varnas tai pabrėžia ne forsuodamas, o lyg žaisdamas eilinėje repeticijoje.
Mokytojų ir mokymo tema ne tik siejasi su spektaklio autorės šeima, bet ir su spektakliu: scena įrengta kaip klasės fragmentas, o aktorė joje primena stipriai į pasakojimą įsijautusią mokytoją.
Prisiminkime 8-ojo dešimtmečio pradžios teatrą: teziškumas, simboliškumas, poetiškumas – tai kanoniniai ano laiko dramos ir sceninės raiškos bruožai. Šiandien jie sunkiai klausomi ir žiūrimi, tai natūralu.
„Biografija: vaidinimas“ – tvarkingas spektaklis, pakankamai geras psichologinio, literatūrinio teatro pavyzdys. Visiems, kaip ir Varnas, pavargusiems nuo socialinių temų, čia galima atsipalaiduoti.
Net keista, kad tiek daug galima padaryti su tokia maža komanda ir didele kiekvieno vaizduote. Juk scena atrodo visą laiką sklidina veiksmo ir vaizdo.
Kaip įdomiai jie sugalvojo, kaip daug padarė – tą visą miestą su smulkiausiomis interjerų detalėmis ir judančiais žmogeliukais! Kokie jie pastabūs, šmaikštūs ir moka kurti šventės atmosferą. O Mergaitės istoriją ėmė ir ištirpdė.
Pjesė, kurios visas tekstas neužima nė dešimties puslapių, pasakoja apie vieną tos moters vakarą nuo tos akimirkos, kai ji įžengia į savo butą po darbo dienos. Visa pjesė – tik seka remarkų, vardijančių moters veiksmus.
