O fantazavo jie, kas būtų, jei staiga karas, čia ir dabar, su mumis. Jeigu situacija nukristų kaip lavonas iš dangaus.

Bruveris šįkart hipotetiškai taria: „Galima spėti, kad tokioje aplinkoje J. Franko įsteigtas ir kunigaikščio M. K. Oginskio remiamas teatras būtų galėjęs tapti ir lietuvių muzikos ir teatro idėjų paskata. Deja.“

O ant scenos grindų papilta tūkstantis tuščių mineralinio vandens buteliukų, kurie spektaklyje čeža ir veikia tave kaip žiaurus plastikinis arktinis poledis. Mane asmeniškai tikrai veikia.

Dainininkės nekaltos, jog su tais keistais aprėdais turi vaidinti kažką neapibrėžto, priartinančio jas prie provincijos operetės teatrėlio, o paskutiniame veiksme – jau ir šių dienų popscenos.

Aišku, niekur nedingsta pagrindinis Areimos priešas – vyriškas kostiumas. Jame, matyt, sukauptas visas šiandienos gyvenimo blogis. Su kostiumu visi ima atrodyti vienodi.

Panevėžio dramos teatre premjeros žiniasklaidai nepristatomos. Čia kaip privačiame įnoringo pono dvarelyje pageidaujami tik nieko arba gerai (kaip apie numirėlius) rašantieji.

Kiekvieną Areimos spektaklį kažkam tenka pavadinti provokacija. Juk jo darbų poveikis nuolat būna atvirkštinis. Tai, kas turi sukrėsti – migdo, kas pretenduoja atskleisti šiandieną – pasenę.

Tikslus kostiumų dailininkės Aleksandros Jacovskytės pasirinkimas – Antuanetei nuolat keisti sukneles naujomis, bet beveik tokiomis pačiomis. Tai parodo veikėjos negalėjimą pasikeisti, inerciją, monotoniją.