Vytauto Kernagio sugrįžimas prie gitaros ir poezijos

Karolina Remeikaitė 2015-10-20 lrytas.lt, 2015 10 20

aA

Susitikti dar kartelį. Jei ne iš tikrųjų, tai bent jau mintimis. „Baltasis sodininkas“ - tai naujas Vytauto V.Landsbergio spektaklis apie kitokį Vytautą Kernagį. O labiausiai - apie jo kūrybą. Šešėlinę, melancholišką, asmenišką. 

Tai ne televizijos ekranų Vytautas ir ne „Kabareto tarp girnų“ koncertas, kuriame pavyks uždainuoti kartu. Režisierius tam pamėtėjo ir ironijos. Norinčių linguoti ir dainuoti buvo, bet tekstus tildė jų nemokėjimas. Spektaklio repertuarą sudarė dainos, dažniau, matyt, skambėjusios užkulisiuose, grandioziniams koncertams pasibaigus.

„Jeigu grįšiu, tai be jokių kabaretų ar televizijų - grįšiu su gitara ir poezija“, - sakė V.Kernagis. Tam jis visada laukė geresnio laiko. Dabar šiuos žodžius scenoje taria kolega aktorius Vidas Petkevičius, spektaklyje įkūnijęs maestro. V.V.Landsbergis mėgina padaryti taip, kaip ir norėta: gitara, Vytautas ir poezija. Paskutinė valia - apie tikrąją prigimtį, kviečiant klausytis, o ne traukti kartu. 

Prigesintoje lempų šviesoje gyvenimo atributais apstatyta scena - baras, kėdės, vinilai, krėslas, veidrodis, lempa, radijas ir, žinoma, gitara - pagrindinis gyvenimo ginklas. Žiūrovai į susitikimą pakviečiami Vytauto aplinkoje. Epizodais papasakota užkulisinė gyvenimo istorija atskleidė sunkiai pritampančią asmenybės pusę.

Priebėga nuo svetimo pasaulio tapdavo muzika. O tiksliau - poezija. Jos skaitymas dainuojant, muzikalus išgyvenimas atverdavo naujus prasmių kontekstus. Simboliški vaizdiniai, siužetai iš pasakų ar kasdienybės pajuoka vaduodavo vidinį pasaulį nuo realybės, kurią vertino kandokai. 

Spektaklyje Vytautą regime praktiškai vieną, tik aktorių Indrės Mickevičiūtės ir Roko Petrausko duetas padeda kurti skirtingas aplinkybes, šešėlių teatru papildo dainų tekstus. Iš esmės tai gan filosofiškas ir lėtas pabuvimas su žmogumi, stebint vis didėjantį jo užsisklendimą savyje, kurį palydi ir fizinis skausmas. Apie tokią būseną kalbėti sunku, turbūt kaip ir į tai žiūrėti, kai iš to nepadaroma herojinė drama. 

Ne tik teatrališką, atpažįstamą, bet ir kenčiantį V.Kernagį vaidinančiam V.Petkevičiui tai buvo nelengva užduotis - įkūnyti visų atsimenamą kolegą. Eilių išgyvenimas, jas suvokiant gitaros akordais - pagrindinis dalykas, kuris V.Kernagio kūrybą darė autorinę ir tikrą. Nuo to turėtų pradėti kiekvienas dainuojamosios poezijos festivalių dalyvis. Juk tuo ji išskirtinė. 

Kaip ir spektaklyje - svarbiausia buvo ne tai, kaip tiksliai pavyko atkartoti maestro asmenybę, jo muziką, o kokiu santykiu tai buvo palydėta. Dėl artimumo jis buvo jautrus ir atsargus, bet išgyventas.

recenzijos
  • Būdravimo laikas

    Žilvino Vingelio režisuotame spektaklyje „Naujasis nuomininkas“ ryškus atsiribojimo, izoliacijos, pabėgimo nuo tikrovės absurdo į grynosios fikcijos, vaizduotės, fantazijos, sapnų pasaulį momentas.

  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.