Įprastą valdovo „makbetizacijos“ – valdovo kompromitacijos ir pražūties – istoriją „Septynios gražuolės“ tarytum apverčia aukštyn kojom: pasakoja valdovo apsivalymo – jo „jogos“ – istoriją.
Mykolo Kleopo Oginskio XIX a. pradžioje parašytus „Priesakus sūnui“ Aušra Pukelytė perkelia į šiuolaikinį kontekstą: juos gali ištarti bet kuris tėvas ir motina, išlydėdami jau subrendusį vaiką į platųjį pasaulį.
Atrodo, kad režisierius taip bijo jam, spėju, jau gerokai įkyrėjusio publikos juoko, kad visais įmanomais būdais vengia bent kiek gyvesnių, originalesnių sprendimų.
Anželikos Cholinos kūrybos adresatas – pagaliau Lietuvoje susiformavusi vidurinė klasė, besistengianti patekti į žurnalo „Žmonės“ puslapius.
Romantiškuosius „Moterų kranto“ solo, duetus ir trio keičiantys pabūklai ir sirenos bei keliskart sušmėžuojančios milinės priverčia susimąstyti, kaip pakito šio spektaklio moterys nuo 1998-ųjų iki 2008-ųjų?
.jpg)
Visos istorijos ir jos herojų reakcijų, pasirinkimų paradoksalumas atsiranda iš to, kad jų gyvenimą, panašų į „penktajame puslapyje“ aprašomus kriminalus, siūloma keisti kitu kraštutinumu – visiška šviesa.
Audronės Girdzijauskaitės tekstas, pasižymintis sodriu autentiškumu, iškelia Vitalijų Mazūrą kaip realų, gyvą asmenį, kūrėją, pažinusį ne tik pripažinimo palaimą, bet ir netikėtumų iššūkius.
Kaip pasakytų pats režisierius: „Pasaulis eina iš proto, o mes gilinamės į žmogaus egzistencines paslaptis.“
Tai jokiu būdu nėra teminis ar nišinis pasirodymas, skirtas siaurai problematikai. Tai veikiau mąstymas apie mąstymą, dekonstruojant ir aiškiai parodant akimirkos sąrangą, jos svarbą.
