Atrodo, kad režisierius taip bijo jam, spėju, jau gerokai įkyrėjusio publikos juoko, kad visais įmanomais būdais vengia bent kiek gyvesnių, originalesnių sprendimų.
Anželikos Cholinos kūrybos adresatas – pagaliau Lietuvoje susiformavusi vidurinė klasė, besistengianti patekti į žurnalo „Žmonės“ puslapius.
Romantiškuosius „Moterų kranto“ solo, duetus ir trio keičiantys pabūklai ir sirenos bei keliskart sušmėžuojančios milinės priverčia susimąstyti, kaip pakito šio spektaklio moterys nuo 1998-ųjų iki 2008-ųjų?
.jpg)
Visos istorijos ir jos herojų reakcijų, pasirinkimų paradoksalumas atsiranda iš to, kad jų gyvenimą, panašų į „penktajame puslapyje“ aprašomus kriminalus, siūloma keisti kitu kraštutinumu – visiška šviesa.
Audronės Girdzijauskaitės tekstas, pasižymintis sodriu autentiškumu, iškelia Vitalijų Mazūrą kaip realų, gyvą asmenį, kūrėją, pažinusį ne tik pripažinimo palaimą, bet ir netikėtumų iššūkius.
Kaip pasakytų pats režisierius: „Pasaulis eina iš proto, o mes gilinamės į žmogaus egzistencines paslaptis.“
Tai jokiu būdu nėra teminis ar nišinis pasirodymas, skirtas siaurai problematikai. Tai veikiau mąstymas apie mąstymą, dekonstruojant ir aiškiai parodant akimirkos sąrangą, jos svarbą.
.jpg)
Tai ne televizijos ekranų Vytautas ir ne „Kabareto tarp girnų“ koncertas, kuriame pavyks uždainuoti kartu. Režisierius tam pamėtėjo ir ironijos.
Dažnai lietuvių aktoriams prikišama pilietiškumo stoka ir pozicijos neturėjimas. Iš dalies dėl to galima „kaltinti“ mūsų teatro tradiciją, kur žaidimas ir teatrališkumas ne atskleidžia, o veikiau užgožia ir maskuoja individualų ir asmenišką santykį su tikrove.
