Dviejų skirtingų temų plėtojimas scenoje nepelnytai ir ne solistų valia pavirsta ir dviejų svarbiausių balsų „Toskoje“ – soprano ir tenoro – dvikova. Šioje kovoje pirmiausia pasmerkta pralaimėti pati opera.
Pernelyg toli jie nuo mūsų, pernelyg suspausti ir uždusinti tragedinės schemos, kad mes, kaip tas Lajo piemuo, atpažinęs Oidipą, juose atpažintume savo klaidas, menkumą ar didingumą.
Nieks čia prie nieko nelimpa ir jau tikrai kad netarnauja bendram labui. Ir kas gi galėtų būti bendro, kai kiekvienam atskirai, savomis priemonėmis bei jėgomis tenka kovoti už išlikimą?
Aiškinantis spektaklio prasmes, neišvengiamai atsiduri zonoje, kurioje mėgsta klaidžioti šiuolaikiniai kūrėjai – pasąmonėje, o ja galima paaiškinti ne tik spektaklio prasmių bei formų paradoksus, bet ir paslėpti bei pateisinti menininkų klystkelius.
Režisierius laimingas net ne dėl to, kad šio kūrinio ėmėsi, o kad turėjo kūrybinio smalsumo ir galbūt netgi tam tikro tyrumo, tikėjimo teatru, kuris gali sudominti ne aštriom, drastiškom, socialiai angažuotom, o paprastom ir senom kaip pasaulis istorijom.
Hamletas neatrodo jaunesnis už jo tėvą vaidinantį aktorių. Atrodo, kad veiksme dalyvauja tos pačios kartos atstovai. Dabar tikiu, kad tai ne aktorių ar grimuotojų kaltė.
Spektaklis artimas tiems, kam žvaigždėta Laimingojo Princo naktis asocijuojasi ne tik su dangumi, bet ir su teatro salės skliautu, kuriame gęstant šviesoms prasideda tikrasis gyvenimas.
Spektaklio metu lėles valdo pats teatro šeimininkas Linas Zubė, pasirinkęs kiek netikėtą šiems laikams inscenizacijos būdą – paprasčiausią istorijos iliustraciją lėlių teatro priemonėmis.
Galvojant apie šiųmetį jauno teatro derlių Klaipėdoje, akivaizdu, kad potencialo Lietuvos teatre yra daug. Truputis geranoriškumo, atvirumo ir teatro bendruomenės pastangų gali atnešti netikėtų rezultatų.
