Žinote, kaip gyvenime „sukrenta kortos“ arba ne? Viena geresnių kombinacijų sukrito Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeroje, Eglės Švedkauskaitės „Sieros magnolijose“. Tikrai nesinori išlaikyti paslapties ar auginti įtampą netikėtumui. Ne. Premjera buvo labai raiškus ir aiškus jaunos režisierės bei jos suburtos komandos pasisakymas - tvirtas, pirmiausia, pačios Švedkauskaitės gebėjimu suvaldyti medžiagą, aktorius ir pagrindinę mintį. Viskas paprasta ir aišku, ir kartais to pakanka.
Pradėkime, žinoma, nuo teksto. Esto Martino Alguso pjesė tikrai gerai sudėta. Klausydamas ir stebėdamas, kaip ją scenoje transliuoja Jolanta Dapkūnaitė (Marta) ir Dainius Gavenonis (Ralfas), net nežinodamas supranti, kad tekstą rašė viduriniosios kartos atstovas. Jautriai ir aktualiai dėliojami dabartinių keturiasdešimtmečių gyvenimai. Tvirta, savo darbe gerbiama ir dar daugiau siekianti moteris ir jos antra pusė - žmoną ir vaikus dėl savosios laimės ir pačios Martos palikęs vyras, verslininkas, dirbantis tarptautiniame lauke. Jie tokie pat atpažįstami, suprantami, ne be nuodėmės, kaip ir kasdien sutinkami „personažai“. Autorius, o ir režisierė, juos kuria ne tam, kad mes juos įsimylėtume, iš karto pajustume ryšį, empatiją, bet kaip tik šiek tiek prilaiko mus „už pavadėlio“, palikdami atstumą. Juk ne kiekvienas žiūrovas pateisins Ralfo pasirinkimą skirtis, kaip ir ne kiekvienas ignoruos faktą, kad Marta neužsimena nei apie ankstesnius vyrus, nei apie vaikus. O tiek pjesė, tiek spektaklis mus prie šios minties atveda, tarkime, kai Marta jautriai primena Ralfui apie jo paties vaiko gimtadienį.
Dapkūnaitės ir Gavenonio kuriami personažai gali suskambėti tiek iš jų pačių asmeninės patirties, tiek ir iš ankstesnių vaidmenų. Tai ypač ryšku Gavenonio atveju, net jis pats prieš premjerą pastebėjo panašumų su spektaklio „Shopping and fucking“ Robio personažu, tik čia jau suaugusiu. Vis dėlto dažnai neigiamu ar nuobodžiu laikomas aktoriaus charakterių atsikartojimas teatre, šiuo atveju ne tik netrukdo, bet ir praturtina vaidmenį, jį pratęsia už konkrečios pjesės ribų. Labai aiškus ir Švedkauskaitės pasirinkimas: Ralfas reikalauja jėgos, tiek emocinės, tiek fizinės, gaivališkumo, neišvengiamos tamsos ir gebėjimo atsidurti skausmingai arti žiūrovo. Tikriausiai net nereikia aiškinti, kad Gavenonis tą turi ir puikiai panaudoja.
Bet pirmuoju smuiku čia visgi groja Marta, nors pati Dapkūnaitė išlaiko žymiai aiškesnį atstumą tarp savo personažo ir publikos. Sėkminga moteris, kurią staiga surakina prievolė rūpintis (neva) biologiniu tėvu, - rodos, atimdama galimybę tiek dirbti, tiek turėti asmeninį gyvenimą, - visose situacijose išlieka racionali. Žiūrovas gali stebėti ir išgirsti pasakojamas jautriausias moters gyvenimo akimirkas, savo akimis matyti Martos virsmą iš materialiu būviu susirūpinusios moters į likimui nuolankią slaugę.
Sceną, kurioje Martos tėvas, kaip gyvūnas su prierašu po kaklu, išstatomas ant jos darbovietės laiptų, Dapkūnaitė „įgarsina“ prie mikrofono, lyg koncertiniame duete (šviesos - Vilius Vilutis) pasirodydama su gyvai muziką spektaklio metu atliekančiu Deimantu Baliu. Įvykio siurrealizmas pateisina ir išraiškos priemonę. Ryškiai matome ir susigėdusią, neįgalią tėvo figūrą, ir kažkur pro langą iš toli, atsargiai viską stebinčią Martą, kurios pasakojimas ir yra tuo metu vykstanti vidinė moters drama. Veiksmas, peršokantis ne tik laike, bet ir erdvėje, teatrui sunkiai įgyvendinamas, bet puikiai įsivaizduojamas kine.
Būtent kinui ir televizijai scenarijus rašantis Algusas šiame tekste iš tiesų palieka vietos kameros žvilgsniui. Kaip tik taip, atrodo, ir matome Martą, sufokusuotą, centre, bet tarsi per objektyvą, iš šalies, - niekada jos akimis, - tai dar vienas būdas neprisileisti personažo per arti. Tiek aktoriui į save patį, tiek ir žiūrovui. Jei imtume verkti kartu su Dapkūnaitės heroje, pjesė virstų melodrama, mūsų emocijomis, nors ir taikliai manipuliuojančiu skundų turiniu. Ir dramaturgas, ir kūrybinė komanda aiškiai supranta kitokios išraiškos esmę: vargu, ar šioje situacijoje rasime teisius, teisingus ar nugalėtojus. Net ir Marta finale išeina keistai nunarinusi galvą, nors, atrodytų, mūšį ji laimėjo: „tėvas“ išslaugytas, DNR testas ryšių nerodo, Ralfas visgi nebuvo vertas jos dėmesio, dabar ji turi kitą. Bet ar ji išeina į pasimatymą, ar palieka tėvą vieną bute visam laikui? Atrodo neturėtumėm to klausti, ji neatsisveikina visam laikui, net suplėšo tyrimo lapelį, o tai reiškia, kad jai nereikia „nusiplauti rankų“. Lygiai taip pat Marta nepasako nieko, kas užtikrintų, jog ji kada nors grįš. Vis dėlto galutinis verdiktas nėra svarbus, - svarbi yra atvira galimybė žmogui vėl pasikeisti, vėl pasirinkti kitą kelią, vėl tapti blogesniu ar geresniu, nei atrodo.
Galimybių atvirumas ir lakoniško teksto daugiaprasmiškumas - tai dramaturgo nuopelnas, kurio įsiklauso kūrybinė komanda. Žavingiausias Švedkauskaitės ir aktorių indėlis - platus žvilgsnis į personažus, kaip skirtingas kartas. Būdama ženkliai jaunesnė nei pjesės personažai, režisierė ne tik puikiai suvokia problematiką, bet ir kartu su aktoriais ją paverčia kur kas plačiau pritaikoma sąlyga. Scenoje pasirodantys 40-mečiai puikiausiai gali būti ir 20-ties. Nekalbėdami apie tekste nurodomus metus, kūrėjai randa formą, kurioje svarbiausiu dėmeniu išlieka žmogaus laisvės suvokimas, dažnai lyginamas su asmenine nepriklausomybe ir priešinamas su atsakomybe šeimai. Ne veltui abu veikėjai pjesės vyksmo metu yra nevedę, - tokie jie gali būti laisvi, darbingi šiandienos civilizacijos varikliai ir įsivaizduotini herojai.
Tuo tarpu senosios, mirštančios Europos veidu tampantis Ramučio Rimeikio Tėvas, savo nebylumu kuria ne tik nejaukumą, bet išplečia jį į scenos erdvę. Ne kartą ir ne du, stebint Dapkūnaitės ir Rimeikio scenas, galima prisiminti gyvus pavyzdžius: tiek sunkų vaikų rūpestį sergančiais tėvais, tiek ir tėvų - mažais vaikais. Amžinas, gal net nuvalkiotas senelių ir kūdikių sulyginimas sugrįžta ir čia.
Įdomu tai, kad iš vienos pusės - dramaturgo sprendimas moterį uždaryti namuose ir paversti ją slauge nenuskamba lėkštai, nes tai, kokiu vidiniu tikrumu ir tvirtumu tą daro Dapkūnaitės Marta, ją visų pirma iškelia net kaip feministinę heroję. Situacijoje, kurioje viskas krenta iš rankų ir visi ima nusiteikti prieš ją, Marta atsiskleidžia kaip stipresnė ir kur kas gilesnė asmenybė, nei Ralfas. Jos galia slypi laikinumo suvokime. Ji supranta, kad savęs aukojimas, laikas su senoliu taps atpirkimu, leis atstatyti pusiausvyrą ir susitaikyti su savo praeitimi, - visa tai skirta tam, kad po visko galėtų žvelgti į ateitį.
Tuo metu Ralfas išeitimi mato tik bėgimą, niekaip tiesiogiai nesidorojant su situacija. Ir tuo metu, kai jau galvoji, kad toks kilnus moters portretas pernelyg išdidintas - supranti, kad lytis čia nėra svarbi. Tai, ką scenoje kuria aktoriai, nėra tik personažai ir jų lytys, bet, o ir svarbiausia - tai skirtingi mentalitetai, pasaulio suvokimai. Tą suvokia ir Marta, pasirinkdama slaugyti ją mušusį tėvą: jei ji nenori būti tik tai, kas ją formavo be jos pačios leidimo, tuomet ir kitas nėra vien tai, kas ją skriaudė. Bet, tuo pat metu, šiame supratime nėra atleidimo.
Smagu ir pagavu yra tai, kokius turiningus, daugiaprasmius ir šiuolaikiškus personažus kuria dramaturgas. Sveikintina tai, kaip humaniškai į juos žvelgia skirtingų kartų kūrybinė komanda. Viską konceptualiai įrėmina vaizdas ir garsas, mat Onos Juciūtės šaltame, balto marmuro kvadrate veikiantys aktoriai nuolat ir visomis prasmėmis atsiduria ant ribos, krašto, - ar tai būtų pasirinkimas, ar pačių gyvenimas. Dar prieš prasidedant spektakliui, laidojimo namus primenanti scenografija vėliau tampa ir modernaus minimalistinio stiliaus namais, kuriuose nejauku, ir užlietu antkapiu, apie kurį emocingai kalba Ralfas.
„Kortos sukrito“ ir man prieš ateinant į premjerą, nes tą pačią dieną su savo vaiku varčiau spalvingą Modernaus meno centro leidinį ir man buvo paliepta skaityti skyrių apie Walterį de Mariją ir jo žemėmis užpiltą kambarį viename Niujorko namo 2-ojo aukšto butų. Ir ne pačios žemės ar jų eksponavimas man surezonavo po spektaklio, bet faktas, kad sargybinis nuolatos turėdavo išravėti žemes, kad jos netaptų tiesiog sodu kambaryje. Kažkaip panašiai ir Marta, ir visi kiti tokie / tokios kaip Marta - iš pradžių rauna tas žoles, šalina nedidelius ūglius tam, kad vyresnieji išgyventų, o jau juos užkasus ir užliejus, prižiūri, kad tos gėlytės ant kapo vis būtų vietoje ir žydėtų. Tie šokiai ant kapų virsta tokia makabriška kasdienybe. Dėl Juciūtės konceptualaus žvilgsnio, scenografija, kaip ir spektaklis bei pjesė, netampa pernelyg akis badančia iliustracija, o daugiau - atpažįstama nuoroda.
Ir nors debesų čia nėra, nebent dūmai, iš paukščio skrydžio ekranuose matyti uolų vaizdai. Abstraktūs Anetos Bublytės video sprendimai, besikeičiantys su veiksmą stebinčia ir dar begėdiškiau priartinančia kamera, kuri atkartoja tą patį žvilgsnį iš šono. Atsitraukimą, suteikiant atstumo, rimties ir minties švarumo, kurioms atliepia ir gyvai komentuoja Balio gitaros ir trimito garsai, formuojami, beje, taip pat labai artimai kino estetikai.
Turėčiau sakyti, kad Švedkauskaitės spektaklis labai kinematografiškas? Atsisakau. Manau, kad kino įtaką sąmoningai diktuoja pjesės, kaip scenarijaus, konstravimas, o toliau jau seka intuityvūs ar loginiai estetiniai sumanymai. Kokios yra „Sieros magnolijos“? Visų pirma, tai yra tvarkingas spektaklis, geriausia šio žodžio prasme. Dažnai gali išgirsti profesionalus kalbant apie tai, kaip „tvarkinga“ yra nuobodu, tačiau čia norisi tik pasveikinti ir išreikšti pagarbą kūrybinei komandai, kuri labai sutelktai pažvelgė į kūrinį, bylojantį tiek plačiomis, tiek ir labai asmeninėmis temomis. Atskleista plati pasaulėvoka ir joje atrasti labai konkretūs ir konceptualūs žvilgsniai į detales, leido pristatyti profesionalų ir „suvaldytą“ darbą - tai ypač tinka pačiai pjesei. Ar būtų įdomu pamatyti didesnių formų, mastelių ir aštresnių, ne tokių aptakių pareiškimų kupiną Švedkauskaitės kūrinį? Taip. Ar ji tam pasiruošusi? Atrodo. Tik neklausiau, ar nori. Tad belieka palaukti.
