Renovuojamas LNDT prieš metus Vilniaus medicinos bibliotekoje parodė „Kas nužudė mano tėvą“ (rež. Antanas Obcarskas), o dabar fabrikinėje galerijoje Kauno g. 32 žiūriu spektaklį „Sieros magnolijos“ (sausio 14 d.), kuris tampa tarsi antru tos pačios temos „tėvai ir vaikai“ veiksmu. Įdomu, kad šios istorijos gerai prigyja ne teatrinėje įstaigoje, o intymesnėje miesto erdvėje. Grįžti tamsų žiemos vakarą namo iš Naujamiesčio ir už kiekvieno buto langų dar ryškiau šviečia ir siera, ir magnolija...
Spektaklio režisierė Eglė Švedkauskaitė („Žmogus iš žuvies“, 2020) kartoja jau girdėta: ak, esame sužeista visuomenė. Vargu ar dar po 30 metų viską taip pat lengvai galėsime nurašyti santvarkai (pjesės „Kas nužudė...“ autorius prancūzas dėl šeimos problemų tiesmukai kaltino Prancūzijos prezidentus!) - įsivaizduokime: kokių per tą skubiai ateinantį laiką dar bus prirašyta šeiminių pjesių su personažais iš mišrių, civilizuotai išsiskyrusių ir draugaujančių, daugiakampių, daugiatėvių ir daugiamotininių, tolerantiškų ir žudančių šeimų! Gyvasis teatras tikrai nemirs iš bado.
„Sieros magnolijas“ parašė estas scenaristas ir aktorius Martinas Algusas (g. 1973). Pjesė patraukia ir įkvepia ypač pirmoje pusėje, kai klausausi stilistiškai mūsų ausiai neįprastos, nutrumpintos, „estiškos“ kalbos: Marta ir Ralfas, girti išėję iš kažkokio vakarėlio, įlekia į sceną kaip tas vėliau vis mėtomas akmuo. Aktoriai Jolanta Dapkūnaitė ir Dainius Gavenonis vaidina pašėlusiai, demonstruoja savo profesinį piką - ir galbūt dėl to artėjant finalui aiškiau atsiveria dramos seklumas, nepagrįstumas. Žinia, laikas akmenis mėtyti, laikas ir rinkti. Net subtiliajai porcelianinei J. Dapkūnaitės Martai nepavyksta surinkti, nes pateiktai situacijai nėra laiko apsisukti, neužtenka juk vienas kitam ištarti: „Tu pasikeitei.“ Labai gelbsti gyva muzika (gitara ir trimitas - Deimantas Balys) - bet kokį veiksmą ji padarys pilnavidurį, išties pavers jį žydinčia magnolija, tačiau tik tai vienai minutei. Iš praeities kaip kalnas atslinkęs tėvas (akt. Ramutis Rimeikis) nebyliai vien kūnu užpildo sceną ir du pliurpiantys personažai jam ima nebeprilygti.
Žavioje apgirtusios meilės įžangoje galima praleisti dar pusę teksto, tačiau kaip dabar, finale, nemačiomis išstumti dukros prisiminimus apie tėvą, kuris mušė, kankino ir paliko? Sugrįžo, laba diena, ir yra apkabinamas, nors siera iš tavęs dar neišgaravo. Kaltės krūvis netgi perkeliamas ant kito, jaunesnio vyro... Rebuso nei režisierė, nei aktoriai neišsprendžia, neįvaizdina, nesufleruoja, nors gyvenimai už lango siūlo neįtikėtinų variantų. Egle ir Jolanta, vis dėlto kodėl karjeros moteris taip staiga imasi prausti svetimą senį?
Kita vertus, šios mažųjų teatrų (ir OKT Ašmenos g.) pastangos išsivaduoti iš režisūrinio teatro okupacijos, sugražinti banalų ir mylimą žmogiškąjį veidą, aktoriaus kalbą yra tokios išsiilgtos, kad galiu tuoj pat atsiimti priekaištus ir susirinkti tuos akmenis. Ir toliau taip varykit!
