Vienišo žmogaus memuarai

Rimgailė Renevytė 2022-05-19 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“; Leonas Ciparis - aktorius Vainius Sodeika, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Valstybinis jaunimo teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“; Leonas Ciparis - aktorius Vainius Sodeika, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Valstybinis jaunimo teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Jis ir Merso, ir Garšva, ir Rokantenas, ir Hamletas, ir Jozefas K., ir nė vienas iš jų. Jis ne Sizifas, jis tik žmogus, kurį prispaudė akmuo. Ir tiesą sakant, tai net ne akmuo, nes akmuo turi formą. Tai betono gabalas, kuris teturi svorį. Tai kažko nuolauža, kažko, kas buvo, bet nebėra. Kažko, kam dabar trūksta šio betono gabalo, lyg atminties, prispaudusios Leono Cipario - Vainiaus Sodeikos - kūną.

Ričardo Gavelio romaną „Jauno žmogaus memuarai“ sudaro keturiolika laiškų. Tai keturiolika prisipažinimų apie save, keturiolika tos pačios istorijos akimirkų, keturiolika skirtingų jauno žmogaus pasakojimų apie savo vienatvę. Penkioliktąjį Gavelio-Cipario laišką rašo teatras, o tiksliau - šio spektaklio režisierė Eglė Švedkauskaitė. Laukiau šio kūrinio žinodama, jog gaveliškas klampumas leis Eglei nuklysti į tokį pasakojimo būdą, kokį ji atrado „Žmoguje iš žuvies“. Laukiau, nes norėjau pamatyti, kaip Eglė „neleis“ aktoriams vaidinti siūlydama šiems kalbėjimą apie personažą vietoj personažo reprezentacijos. Arba leis jiems vaidinti tik psichologines būsenas, o ne vientisą psichologinį charakterį. Todėl spektaklio centre visiškai skirtingi personažai - Sergejaus Ivanovo Tomas Kelertas ir Vainiaus Sodeikos Leonas Ciparis.

Ivanovo Tomas lyg paties Gavelio šmėkla nuolat šmėžuoja scenoje. Toks neįveikiamas ir nepramušamas žmogus, turbūt gryniausia žmogiškumo forma, galinti egzistuoti tokioje stagnacijos santvarkoje. Tai turbūt vienas ryškiausių Ivanovo vaidmenų, visai kitoks nei teko matyti pastarąjį laiką, kai aktorius ir režisūros, ir dramaturgijos buvo sukamas į kiek kitą pusę. Aktorinis Ivanovo jautrumas pasimatė Eimunto Nekrošiaus „Cinke“, kai tarp nenutrūkstamų veiksmų aktoriui buvo leista keletą kartų sustoti ir pažvelgti į savo personažą iš paties personažo vidaus. Tačiau šįsyk kalbu apie kitokį Ivanovą - tokį, kurį prisimenu kaip Ričardą II (Gintaro Varno „Šekspyriadoje“), Katurjaną (Jono Vaitkaus „Pagalvinyje“) arba Draugą (Gintaro Makarevičiaus „Bestijoje žydrom akim“), - tie vaidmenys stipriai įsirėžė į atmintį ir paliko būtent tokį personažo vaizdinį, kokio jau ilgai nemačiau. Iki dabar. Begalinio susikaupimo ir jautrumo, sarkazmo ir nuoširdumo derinys. Tai net ne personažas, o jo būseną talpinantis aktorius.

Kita gryniausia aktorinė forma „Jauno žmogaus memuaruose“ pasimatė Vainiaus Sodeikos Leone, visų penkiolikos laiškų herojuje. Keista sakyti „herojus“, kai tai labiau žmogus be savybių, be išgyvenimų, be tikslo ir be paties gyvenimo. Rodos, tokia Sodeikos Leono laikysena viso spektaklio metu pripratina žiūrintįjį prie minties, jog jis (Leonas, ne žiūrovas) jau miręs. Daug teksto ir mažai veiksmo čia Sodeikai leidžia nespėti vaidinti ir tai tampa stipriąją personažo dalimi. Leono vaidmeniui pasirinkdama Vainių Sodeiką, režisierė aktoriumi išsprendė paties personažo problemą - kaip vaidinti pasakojimą apie personažą iš anapus, kaip vaidinti atmintį, kaip susitapatinti su tuo, ko nebėra? Pasakodamas apie savo personažo išgyvenimus Sodeika jų neišgyvena, nes Leonas tiesiog neturi emocijų, neturi jausmų, neturi klausimų. Jis miręs ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Kadangi tai jo paties memuarai - justi tai, kad save juose jis prisimena blankiausiai. Vienintelis dalykas, kurio trokšta Sodeikos Leonas - priklausyti bendruomenei, kuri turėtų tikslą. Tačiau vienintelis Leono tikslas - turėti tikslą. Žmogus, kuris stengėsi, - anot Gavelio. Arba žmogus, kuris norėjo, - anot Čechovo. Bet koks gi tas žmogus? Ir koks esminis šių žmonių skirtumas?

Šių žmonių egzistavimui svarbi aplinka. Ir čia spektaklio kūrėjams tenka dviguba užduotis - ne tik sukurti slenkstinę erdvę Gavelio Leonui tarp jo atminties ir dabarties, iš kurios jis rašo laiškus, bet ir dar vieną sluoksnį tarp Sodeikos Leono dabarties, t. y. to Leono, kuris šią akimirką mina Jaunimo teatro sceną. Kalbu ne vien apie teatrinę erdvę, bet apskritai apie istorijos, jos atminties ir dabarties ryšį. Todėl visi vizualiniai spektaklio pavidalai - scenografija (autoriai - Jurgis Paškevičius, Monika Janulevičiūtė), kostiumai (dailininkė Karolina Janulevičiūtė), šukuosenos, rekvizitas - yra tarp šio ir ano laiko. Dar nesugriuvusių sporto rūmų griuvėsiai. Tai nėra konkretaus laiko ar laikmečio reprezentacija, o veikiau to laiko prisiminimas.

Spektaklio nuotaikai kurti itin taikliai parinktas muzikinis fonas. Tiesa, jis čia kur kas daugiau nei fonas. Kompozitorės Agnės Matulevičiūtės ir režisierės darbas su aktoriais muziką „Jauno žmogaus memuaruose“ pavertė kalbėjimo būdu. Tai ir atmosfera, ir būdas pasakyti dalykus, kurių pasakyti žodžiais nepavyksta. Tai atminties ir dabarties sąveika, bandymas prisiminti, kalbėjimas iš anapus.

Tačiau štai prakalbus apie prisiminimus vėl norisi grįžti prie Leono Cipario memuarų, prie žmogaus ir jo atminties. Režisierei perrašyti Ričardo Gavelio romaną padėjo teatro dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Adaptuoti romaną - tai didžiulis darbas - jį jau teko patirti Adomo Juškos „Don Kichote“. Taigi spektaklyje monologai pavirto dialogais, pasakojimai pavirto pasakojančiais žmonėmis. Tačiau Gavelio atveju iškyla dar vienas teatrinis / dramaturginis iššūkis - sukurti atstumą, nes memuarai Leono rašomi jau po mirties. Būtent todėl nesu tikra, ar norėdami išlaikyti vientiso pasakojimo struktūrą žiūrovo sąmonėje, kūrėjai neatsisakė svarbių smulkmenų vietoj jų pasirinkdami nesvarbius faktus? Tik svarstau, kodėl siekta visiško dramaturginio vientisumo, jeigu patys „...memuarai“ parašyti laiškų forma. Turbūt šiam klausimui tėra vienintelis atsakymas - būtent tokia romano adaptacija yra režisierės ir dramaturgo sprendimas. Galbūt šiek tiek apgaileistauju kaip romano skaitytoja, nes kalbant apie smulkmenas - į spektaklį nepateko laiškai laiškuose, kuriuos Leonas parašė ir Camus, ir Kafkai, ir Ortegai y Gassetui. Suprantu, jog pasirinktas kitas kelias, tačiau būtent šios smulkmenos pildo Leono Cipario paveikslą. Suprantu, kodėl per Leono memuarus norėta ir susitelkta pasakoti ne Leono Cipario, o tą svarbesnę, t. y. istorijos istoriją. Tačiau galbūt todėl čia pasigedau to pilko žmogaus, kurio gyvenimas man kur kas įdomesnis už bet kokias istorines aplinkybes. Pasigedau žmogus, kurį prispaudė akmuo. Rodos, jog visa Leono Cipario istorija buvo apie tą akmenį.

Kitaip tariant, žmogų, norėjusį priklausyti bendruomenei, kuri turėtų tikslą, tačiau pasigedau žmogaus tikslo, kuris nori priklausyti bendrijai arba to žmogaus noro turėti tikslą bei tikslo neturėjimo. Jeigu galiu sau leisti būti dar atviresnė - man šie laiškai pasirodė rašyti ne tik jauno, bet ir vienišo žmogaus, o būtent šis aspektas liko labiau jutiminis, nei išartikuliuotas. Nors juk nuo abejonės prasideda ir abi spektaklio dalys - nežinau, kada visa tai prasidėjo. Tik antrą kartą ši abejonė skamba ne vien Sodeikos Leono, bet ir mano galvoje. Dabar juk ir aš nežinau, kada visa tai prasidėjo. Nežinojau dar prieš ateidama, todėl ir atėjau, toks buvo mano tikslas. Negana to, spektaklis prasideda ir baigiasi tuo pačiu vaizdiniu leitmotyvu - tai žmogus, kuris stengėsi, bet jam nepavyko; tai žmogus, kurį prispaudė akmuo; tai žmogus, kurį ištiko gyvenimas. Žmogus, kuris norėjo norėti - kur tas žmogus? Noriu į jį pažiūrėti, juk toks mano tikslas.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

recenzijos
  • Geriausiu atveju – beveik laimingi

    Nors spektaklio pirmoje dalyje atrodo, kad tai – performatyvi paskaita apie Jurgį Kunčiną, tačiau jo pabaigoje apima jausmas, kad vis dėlto mes čia susirinkome trumpai pasitarti apie gyvenimą.

  • It pavasarinės saulės pliūpsnis

    Spalvų ir šviesos gausa tokia stipri, jog vos atsivėrus uždangai net norisi prisimerkti. Vis dėlto, būtent iš intensyvumo gimsta margas, judrus, teatrališkas „Don Kichoto“ pasaulis.

  • Neimanių strimelės, aguročiai ir kalendoriai

    Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.

  • Visi tie vieniši Martino McDonagh fanai

    Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.

  • Begalinė kadrų seka

    Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.

  • Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą

    Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?

  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.