Abu pašnekovai sufalsifikuoti, dirbtinai šios istorijos sujungti. Jiems belieka vaidinti pasivaikščiojimą prieš atsitiktinius Vingio parko žmones ir atrodyti eiliniais praeiviais.
…ir galbūt todėl dauguma puikių spektaklio aktorinių darbų kelia vienintelį klausimą: ko mes taip ilgai laukėme?
Atrodo, kad iš visų veikėjų spektaklio kūrėjai labiausiai prijaučia „Delhi“ šokio autorei, kuri žmonių skausmą paverčia meno kūriniu.
Mes, žiūrovai, ilgėjomės aktorių. Šitą labiausiai supratau „Žydrajai paukštei“ persiritus į antrąją pusę.
Kai kažkam vos trinktelėjus koja į arenos sienelę pasirodo, jog suriaumojo lokys, supranti: į tave atėjo Cirkas. Cirkas iš didžiosios raidės.
Įspūdingas daiktų scenovaizdis yra postkultūrinis peizažas, kuriame visgi kultūra lieka kaip vienintelis įmanomas žmogaus pėdsakas.
Išklausai pusvalandžio trukmės istoriją, ir tiek.
Juk „L’Absolu“ – ir apie tai, kad čia esame tik patys su savimi, o ne su kažkieno istorija.
Puikiai galiu įsivaizduoti, ką Adomaitis reiškia vyresnei kartai. O jaunajai?
