Pasak Alvio Hermanio, „skonis – štai kas svarbiausia teatro mene“, ir jam šiame spektaklyje nusidėta.
„Sibiro haiku“: Saulė visada užgriebia kažkokį mistišką vidinį daikto tūrį, atranda jam ne prasmę kaip konstantą, bet prasmių sąžalyną.
Atlikėjai perteikia spektaklio viziją, su subtiliu komizmu interpretuodami kiek savotišką universumą.
Tačiau ne tik Zemlecko Kenas nenusileidžia Masalskio Rothko, o, atrodo, ir pats Zemleckas nenusileidžia Masalskiui.
Man asmeniškai lietuvių dramos įdomesnės už Logano. „Raudona“ pasirodė deklaratyvi, netgi snobiška.
Masalskis ir Zemleckas – abu kuria arogantiškus personažus, tikinčius, kad geriausiai žino, kaip viskas yra.
Ar tu visas tas temas pajunti ir supranti spektaklio metu, ar visa tai sugalvojai, parėjusi namo ir panagrinėjusi anotaciją?
Živilė Mičiulytė sukūrė galbūt naivų, bet labai reikalingą spektaklį. Juk vaikus galima auklėti su pagarba ir pasitikėjimu, be baimės ir smurto.
Rodos, būtent mąstymo labai trūksta ir Lietuvos teatro mene, todėl toks spektaklis atrodo kaip tikras perlas.
