Gyvenimas ritasi kaip apgailėtinų, komiškų ir varginančių ritualų serija.

Perpratęs spektaklio taisykles, į naujo drabužio traukimą imi žvelgti kaip į monstrų loto: kokia galva išlįs šįkart?

Bus erotikos, bus moralinių dilemų, pasvarstymų, žodžiu, visko, ko galima norėti iš geros melodramos.

Režisierius kuria estetiką, apeliuoja į pojūčius, formuoja pasaulį, kuriame atsidūręs gali patirti tai, ko iki tol neteko.

Spektaklyje veikia ir taškas, ir raidės, kurių prašoma kaip išmaldos. Ar visa tai – a) įžvalgu, ar – b) perdėm dekoratyvu?

„Graži ir ta galinga“ kalba apie moteriškumą, einant prie jo ne per kokį nors naratyvinį tiltą, bet stačiai įvirstant į upę – į pačią temą kaip tokią.

Ar galėjo Stankevičiaus bandymas per kalbą, rimą, ritmą, garsą rasti teminę kryptį ir virsti Bialobžeskio bandymu „išsilaisvinti“ iš sau nubrėžtų ribų?

Vaizduojamas nepagražintas šiuolaikinės lietuvių giminės portretas, todėl situacijos ir personažai iki juoko ir skausmo atpažįstami.