Iš tiesų sunku numanyti, kaip galima inscenizuoti muzikos kūrinį, parašytą visiškai ne tuo tikslu, ir dar sunkiau įsivaizduoti, kaip tai padarys režisierius, puikiai suvokiantis J.S.Bacho pasijos tikrąją paskirtį.
Kai teatro vyriausiasis administratorius Rimantas Štaras atidaro duris ir mandagiai leidžia suprasti – eikite, spektaklis baigėsi, eikite namo, žiūrovai neskuba, – prieš žengiant į išorę verta atsirinkti, kas yra kas ir kur yra čia…
Tai, ką daro šviesiaplaukė, žydrų akių ir nepaprastai skaidriai baltų marškinių ketveriukė, spektaklio afišoje žvelgianti į žydrą dangų, nepavadinsi spektakliu.
Statant operas dažnai dėmesys sutelkiamas į stambius muzikos ir veiksmo blokus, kurie tarsi kreipia į kitus lygmenis, kitokius išgyvenimus, o čia drįsčiau kalbėti apie supsichologintą, sužmogintą Wagnerio operą.
Jau tampa dėsniu, kad mūsų naujoji režisūra Lietuvos teatrų scenose elgiasi su klasikinės dramaturgijos kūriniais panašiai, kaip naujieji lietuviai vairuoja visureigius.
Jauno lenkų dramaturgo Michalo Wałczako pjesė „Kelionė į kambario vidų“ sulaukė neįtikėtinai dosnaus ir laimingo likimo šiuolaikiniame Lietuvos teatre.
Spektaklio kūrėjai siekia šokiruoti, papiktinti žiūrovą, pažadinti stereotipų nuslopintą mąstymą. Bet publikai nejučiomis kyla klausiamas – ar taip jau malonu įsijausti į infantilumo būseną?
Naujasis Beno Šarkos galvosūkis – „Kas lieka, kai nieko nelieka“. Jau yra manančių, kad tai – labiausiai socialinis Šarkos spektaklis.
Strindbergo ir Koršunovo išpažintis Klaipėdos dramos teatre tapo dvasine akcija, leidžiančia naujai pažvelgti į kai kuriuos reiškinius, šiuo metu būdingus visam lietuvių teatrui.
