Grįžtant namo, šalia Vilniaus dailės akademijos grafitais nuteptų sienų pulkas jaunų skustagalvių negarsiai pasimėgaudami dainavo: „Vivat Adolfas Hitleris…“

Jelinek kuria tam, kad kritikuotų – tautą, šalį, Prezidentą, Dievą, moralę ir visas su šiomis „institucijomis“ susijusias konvencijas.

„Bembilendu“ galėtų vadintis ir mūsų šalis – tinkamas vardas pasakų šalies gyventojams, tebežaidžiantiems įvairiais žaislais, tebetikintiems likimu, loterijomis ir laiminga pabaiga, nesidomintiems niekuo, kas yra už vaikų kambario.

„Bembilendu“ režisierė Yana Ross iš JAV tiesiog pademonstruoja savąjį šiuolaikinio teatro kalbos suvokimą ir tarsi išbando tokios kalbos gyvybingumą kitokių meninių tradicijų šalyje.

„Bembilendas“ visų pirma kreipiasi į intelektą, o ne siekia sukelti emocinį, jutiminį išgyvenimą. Jis kalba kita teatro kalba, nors jos tikrai negalėtum pavadinti nei visiškai nauja, nei niekada niekur nematyta.

Režisierius Paulius Budraitis gerai susipažino su „Jei taip, tai šitaip“ naujausių pastatymų traktuotėmis ir nė vienos nepaneigė, o supynė jas visas: pjesės pabaiga išties keista, kur gėris anaiptol nelaimi, o jei laimi, tai kas tai? Moralė ar diktatūra?

Jei tradicinį politinį teatrą galima prilyginti gyvenimo veidrodžiui, tai tas veidrodis, kurį pateikia Cezario grupė, yra neabejotinai kreivas. Smagiai kreivas.

Žiūrovui iš šio J.Vaitkaus spektaklio reikia laukti ne išraiškingos formos, o jaudinančio turinio. Meninė realybė šiuo atveju slypi sunkiau apčiuopiamoje gelmėje – aktorių sukurtų personažų emocijose.