Rima Povilionienė
Roberto Wilsono interpretuotas baroko šedevras pradėjo 11-ąjį Vilniaus festivalį
 |
| Pastatymo kalba kupina simbolių |
Mistišku Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) bei Paryžiaus „Le Chatelet“ teatro projektu – scenine Johanno Sebastiano Bacho „Pasijos pagal Joną“ versija – LNOBT startavo jau 11-asis Vilniaus festivalis.
Ne scenai skirtą – kompozitoriaus sukurtą Didžiojo penktadienio pamaldoms – baroko šedevrą perkelti į teatro erdvę ėmėsi režisierius iš JAV Robertas Wilsonas. Pasaulyje šis menininkas vadinamas svarbiausiu eksperimentinio teatro atstovu, taisykles laužančiu avangardistu, taip pat mįslingu ir paslaptingu kūrėju. Garsusis režisierius originaliai reiškiasi ir kaip scenografas, garso bei šviesos dizaineris, choreografas, atlikėjas, dailininkas, skulptorius.
R. Wilsonas „Pasiją pagal Joną“ ne tik režisavo, bet ir sukūrė spektaklio scenografiją bei apšvietimą. Prieš premjerą Vilniuje menininkas lyg apsidrausdamas priminė, kad „tai – kūrinys ne sceniniam pastatymui“. Tai esą nuostabi muzika, kurios veikiausiai net nereikia statyti, kad nesuardytum natūralios muzikos tėkmės.
„Jos nereikia vaidinti, juolab bėgioti po sceną. Jau geriau užsimerkti ir klausytis vien tik garsų“, – svarstė R. Wilsonas. Iš tiesų buvo sunku numanyti, kaip galima inscenizuoti muzikos kūrinį, parašytą visiškai ne tuo tikslu, ir dar sunkiau įsivaizduoti, kaip tai padarys režisierius, puikiai suvokiantis J.S.Bacho pasijos tikrąją paskirtį.
Koks pastatymas turėtų papildyti ir taip jau tobulą kūrinį, kokie vaizdai turėtų lydėti jau pačius savaime genialiai skambančius garsus?
Režisierius pasirinko simbolių kalbą, derinamą su minimalizmu. Fridos Parmeggiani sukurti kostiumai organiškai įsiliejo į R. Wilsono interpretaciją. Žiūrėdamas spektaklį jautiesi iš dalies lyg barokinėje operoje: pastatymo vizualioji pusė nepaprastai iškalbinga ir turtinga įvairių prasmių.
Ji kupina simbolių – nuo scenos gilumą lėtai skrodžiančių milžiniškų brūkšnių, mėginančių susijungti į kryžių, iki krintančios ašaros iš kabukio teatro. Ši erdvė prisodrinta detalių, kurių nežinodamas nesuprasi konkretaus judesio reikšmės.
Atrodytų, lyg buvo orientuojamasi į barokinę asmenybę – išprususį klausytoją, suprantantį simbolių reikšmes, išmanantį muzikinės retorikos subtilybes. Tačiau XXI a. klausytojui tai buvo išties sudėtinga interpretacija – dažnam liko neįminta užslėptų prasmių kalba.
Režisierius pasirinko sprendimą, tęsiantį savitą jo kūrybinį braižą. Šiame, kaip ir kituose R. Wilsono pastatymuose, dominavo minimalūs, taupūs, griežti judesiai ir staigi jų kaita, lyg stengiantis niveliuoti bet kokį veiksmą. Dinamišką muziką lydėjo vaizdo statika ir skulptūriškumas. Nuolatos tarsi fotojuostoje „stabdomas“ veiksmas (iš atlikėjų pareikalavęs maksimalaus mobilizavimosi, ištvermės išstovėti sustingusia poza netrumpą laiką) priminė ėjimą nuo vienos kryžiaus stotelės prie kitos – lyg stebėtum besikeičiančius vaizdus.
Laukiant „Pasijos“ premjeros, nerimą kėlė mintis, kad įspūdinga R. Wilsono režisūra ir scenografija gali nustelbti J.S.Bacho muzikos grožį. Spektaklio muzikinis vadovas Rolfas Beckas, jau daugiau kaip 30 metų diriguojantis šią J.S.Bacho pasiją, taip pat prisipažino skeptiškai žvelgęs į sumanymą inscenizuoti oratoriją, kol išvydo „Pasiją pagal Joną“ Paryžiaus scenoje. Pasaulinė šios inscenizacijos premjera įvyko pavasarį „Le Chatelet“ teatre.
 |
| Evangelistas - Kęstutis Alčauskis. Michailo Raškovskio (LNOBT) nuotraukos |
Vis dėlto stebint vilniškį pastatymą buvo aiškiai matyti du skirtingi sluoksniai, susilydę operos teatro erdvėje, – barokinis muzikos šedevras ir mėginimas jį apgaubti lyg peršviečiamu asketišku ir neįpareigojančiu XXI a. apvalkalu. Režisierius nepretendavo lygiuotis į visų laikų genijų – jo interpretacija tauriai nusilenkė skambančiai muzikai.
Muzikinę spektaklio partitūrą atliko lietuvių bei du užsienio solistai – Johannesas von Duisburgas iš Vokietijos (Jėzus) ir alto arijas dainavęs Charlesas Humphriesas iš Didžiosios Britanijos, LNOBT choras ir orkestras, dirigavo R.Beckas iš Vokietijos.
Keblu kalbėti apie barokinės muzikos interpretavimą Lietuvoje. Esame tam tikra prasme nuskriausti – neturime senosios muzikos atlikimo tradicijų, juolab mokyklos, o labai reti senosios muzikos projektai būna tarsi apžiūrinėjami pro didinamąjį stiklą. Todėl spektaklyje „Pasija pagal Joną“ Evangelisto vaidmuo išties maloniai nustebino – jaunas lietuvių tenoras Kęstutis Alčauskis šia partija tarsi „pataikė į dešimtuką“.
Imponavo minkštas, kamerinis tenoro tembras, lygus skambėjimas, iškalbinga rečitacija be jokio romantizavimo, kuris neretai išnirdavo kitų solistų – Mindaugo Zimkaus, Egidijaus Dauskurdžio, J.von Duisburgo ar Asmik Grigorian – partijose. Klausydamasi K.Alčauskio galvojau: seniai reikia kviesti šį dainininką į operos teatrą ir seniai laikas statyti mūsų scenoje barokinę operą, suteikti klausytojams galimybę pasinerti į dar nepažintą, bet tokią turtingą ir rafinuotą senąją muziką.
