Trauminis įvykis Valiuko dramoje vis dar slepiamas už devynių užraktų. O užuomina į Joelį ir Ethaną Coenus, ko gero, liudija tik autoriaus kinematografinį skonį, bet ne realią įtaką.
Lietuviškais standartais vėlokai prasidėjęs spektaklis sulaukė didelio teatralų dėmesio – likus valandai iki vaidinimo pradžios prie kasų nusidriekė rezervuotų bilietų besitikinti minia.
Dar vienas „raktas“ – programėlės pabaigoje išspausdintas pasakos siužetas linksmais „egiptietiškais“ hieroglifais. Taip žiūrėti spektaklį įmanoma ir gal net reikėtų. Tik tam gerokai pristinga ironijos.
„Tai pramoga, bet išties rimta”, „svaiginanti kelionė”, kur „aktoriai puikiai, darniai, neįtikėtinai meistriškai ir lanksčiai keičia vaidmenis”, „neabejotinai privalomas šio rudens spektaklis”, – entuziastingai skelbia Suomijos spauda.
Benas Šarka tapo neatsiejama mūsų pajūrio kultūrinio landšafto dalimi, kaip Jūros šventės išdurnėjimas, kaip kvadratinis Kongo džiazas, kaip Rastausko raliavimai ir Anapilio klubas, nužengęs anapilin.
„Liučė čiuožia“ sutrikdė kai kuriuos teatro meno vertintojus – vienas po premjeros pasirodžiusios recenzijos autorius įtarinėjo prie spektaklio pridėjus ranką patį „OKT“ metrą, nes per daug gerai išėjo.
Spektaklio dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras didžiojoje „Lėlės“ teatro scenoje įpūtė bežodžio teatro dvasią ir tarsi Poseidonas savo vandenų karalystėje sukūrė savitą pasaulį.
Stebėdamas tokį spektaklį vaikas tarsi iš šalies pažvelgia į jam rūpimas problemas ir kartu pasijunta esąs toks ne vienas. Bet ar pasijuto tokiu Kauno žiūrovas?
Masalskio „slėpiniai“ yra jo individuali charizma ir nenumaldomas poreikis kurti taip, kaip liepia sąžinė.
