„Urvinė moteris“ kaip tik parašyta žurnalo „Žmonės” herojams. Atrodo, Sigitas Parulskis perskaitė ir „50 dalykų, kuriuos turi žinoti kiekvienas padoresnis pilietis“.

Girdėjote apie vienaląsčių ir gerokai sudėtingesnių organizmų mimikriją, chameleoniškumą, apsimetimą ne tuo, kuo esi? Taigi nedaug nuo jų nusivystėme, ir tai mums įrodo jei ne gyvenimas, tai „Bestuburiada“.

„Lietuvos dienos“ ironiškas bražias galbūt būtų buvęs patrauklus, jeigu po „cezario grupės“ toje pačioje scenoje nebūtų pasirodę penki „Realybės tyrimų centro“ aktoriai.

Turint omeny dar nenusistovėjusią spektaklio formą, trūkinėjantį ritmą, kartais įvairiausių skersvėjų kiaurai perpučiamą atmosferą ir pametamą prasmės giją (manau, kad ją pamesdavo ne tik žiūrovai, bet ir spektaklio kūrėjai), jau dabar matyti, kokie 2006-ieji ryškėja padūmavusiame 1907-ųjų veidrodyje.

Kartais net atrodė, kad Ravenhillas valdo šamaniškas jėgas, bet tai tik akivaizdus profesijos išmanymas, kuris atėjo ne vien su gyvenimo patirtimi, bet su žiniomis, kad nuolatinis savęs tobulinimas gali duoti naują, pačiam sau dar nepažintą kokybę.

Kito valia, galbūt kito kerštas, o gal didžiausia ir slapčiausia mirties misterija – suspausdamas, supresuodamas pjesės įvykius ir laiką, Jonynas gimimą priešpriešina mirčiai ir žmogaus gyvenimą paverčia pašaipiu egzistencijos mirksniu.

Pagrindiniai Ravenhillo ironijos taikiniai – naujausi suvokimo stereotipai, padaliję šiandieninį pasaulį į demokratiškuosius dekadentiškus vakariečius ir nuožmius disciplinuotus musulmonus, komercinio kino klišės, ir galiausiai – tiesiog vyriškos fantazijos apie moteris.

Išties – režisieriaus Igno Jonyno ryžtas su Leonido Andrejevo „Žmogaus gyvenimu“ šiek tiek pasunkinti, pafilosofinti, paegzistencinti pasilinksminimų svaiguliu užsikrėtusį lietuvių teatrą yra didvyriškas.