Gal tai, kad čia – ar tai būtų spektaklis vaikams Lėlių vežimo teatre, ar suaugusiesiems J. Miltinio dramos teatre – gausu žiūrovų, tėra tik vienai parai stabtelėjusio keliauninko iliuzija. Tačiau ji graži ir bent tam kartui įtikina, kad teatrai gyvena savo gyvenimą, kad be jų miestui būtų nejauku ir kad jie savaip išpildo savo žiūrovų lūkesčius.
„Kaukazo kreidos ratas” užminė keletą mįslių: ir dėl aktorių, vaidinančių vaidinančius, ir dėl žiūrovų. O gal ir žiūrovai ima vaidinti žiūrovus?
Britų aktorius ir režisierius Timas Crouchas po spektaklio atskleidžia savo požiūrį į teatrą: visi žino, kad tas aktorius nėra Danijos princas Hamletas, bet tuo tiki.
Iš tiesų, scenoje Crouchą matėme kaip aktorių, abiems spektakliams jo paties parašytos pjesės leido pažinti jį ir kaip dramaturgą, o netradicinė, tačiau „speciali“ spektaklių forma tapo vaizdinga paskaita apie teatro meno specifiką.
Timas Crouchas kuria nerealistinę erdvę, kuri telpa ant darbo stalo ir primena vaikystės žaidimą. Vaikui nereikia tikrų žaislų, jam reikia daikto, su kuriuo būtų galima žaisti.
Tai, kuo buvo sunku patikėti, perskaičius pjesę prieš einant žiūrėti Jono Vaitkaus spektaklio Jaunimo teatre,– kad režisierius priims visą dramaturgo pasiūlytą istoriją ir įgyvendins ją scenoje be režisūrinių komentarų.
„Pagalvinis” seka istorijas, kurios yra lyg sapnai, lyg juodo humoro pliūpsniai, lyg gyvuliškai skaudus liūdesys, retušuojamas kintamo laiko, besikartojančių ir vis naujus pavidalus įgyjančių būtybių.
Režisierius tapatinasi su rašytojo asmenybe, aukštindamas gyvenimo riziką ir meilę. Turbūt daugelis teatro režisierių galėtų būti lakūnai, nes kiekvienas spektaklis gali būti pavadintas rizikingu skrydžiu.
Martino McDonagho pjesė „Pagalvinis“ turėjo neabejotinai visus kozirius bent jau reklamuojant išliaupsinti būsimą spektaklį. Ir tai buvo padaryta. Tačiau Jaunimo teatras turėjo reikalų ne vien su rašytoju McDonaghu, bet ir su režisierium Jonu Vaitkum.
