„Dažytis“ – tai kasdien išasfaltuoti tą ploną sluoksnį tarp savo vidinio „aš“ ir prie tam tikrų standartų pripratusio abejingo pasaulio. Kas rytą nusipiešti save iš naujo, kas rytą išryškinti savo pranašumus, paslėpti trūkumus, įsilieti į tam tikrą dažnį bei režimą – štai mūsų „čia ir dabar” schema.
Rimo Tumino „Vyšnių sodas” Gioteborgo miesto teatre sulaukė nemažo kritikų susidomėjimo. Be pasirodžiusių recenzijų, kuriose perpasakojamas pjesės turinys, esama ir atidesnių įsižiūrėjimų į spektaklį. Svenska Dagbladet, 2006 m. gegužės 5 d.
„Vyšnių sodas“ – tai puikus spektaklis, kuriame Rimas Tuminas akcentuoja tikrą Čechovo ir Gioteborgo miesto teatro trupės sąjungą”,– „Göteborgs Posten” rašo Lis Hellsström Svenningson.
Atrodo, kad, tokį spektaklį pamatęs, Stalinas būtų pasigailėjęs, kam įkalino pjesės autorių gulage.
Kauno menininkų namai neseniai pakvietė į dvi premjeras. Per „Tarnaites“ keletas žiūrovų triukšmingai atsikėlė ir demonstratyviai išėjo iš salės, po „Paskutinio kavalieriaus“ matėsi graudžiai sudrėkusių (ypač moterų) akių.
Kunčius ir Vidžiūnas parodė kafkišką partinių ir meno hampelmanų mišinį – iškreiptą veidrodį, makabreską, apimančią laiką tarp dviejų antanų mirčių – Smetonos ir Sniečkaus.
Pamirštant istorinę chronologiją ir šiuos du autorius skiriančius dešimtmečius, abu paskelbė šachą sovietinei epochai; savo matu ją dabar ryžosi pribaigti ir du jauni režisieriai. Anot klasiko, ledas pajudėjo…
„Publika, sutik savo likimą!“- skelbia į Kauno dramos teatro avansceną išėjęs Podsekauskas, ir publika, ko gero, net neįtaria, kad likimas bus jai malonus. Jos laukia stilingas marazmėlis.
„Savižudis” – teatras, mėginantis kalbėti pagal paskutinį mados klyksmą: nesvarbu ką, svarbu tik kad visiems būtų smagu.
