2007 metais sukurtame spektaklyje PRA („Atviras ratas“, rež. Aidas Giniotis), pagal paties parašytą tekstą „Vienaveiksmė monopjesė PRAdedančiam aktoriui“, Justas Tertelis pasakojo, kaip sunku yra pradėti: apie pirmojo žingsnio, naujos pradžios atsakomybę ir baimę suklysti. Po daugiau nei 15-os metų, jis - aktorius, dramaturgas ir režisierius - naujausiame savo kūrinyje „PRAeis“ prisimena pradedančiojo aktoriaus entuziazmą, tikėjimą ir, regis, bando suprasti, kodėl vis dar yra teatre. O į spektaklį kviesdamas tuos, kam per 33-eji, jis pakvietė susiburti ir pabandyti kartu suprasti savo vietą visuomenėje visus, esančius viduryje.
Bet apie vidurį vėliau: pradėsiu nuo pradžios.
Prieš premjerą Justas Tertelis pasakojo, kad mintis apmąstyti nueitą profesinį kelią kilo per pandemiją, sustojus teatrų veiklai. Ir pati prisimenu 2020-ųjų karantinus, karštligiškai žiūrėtus užsienio kūrėjų darbų įrašus, video formatui pritaikytus spektaklius ir dalyvavimą viename kūrinyje, sudarytame iš keleto pokalbių su nepažįstamaisiais „WhatsApp“ programėlėje. Ši teatro susitraukimo į kompiuterio ekraną ar telefoną patirtis išprovokavo ne vieną klausimą apie teatro funkciją, galimybes ir prasmę. O kartu, žinoma, ir apie savo pačios bei teatro kritikos vietą šiame lauke, kai ištikus krizei kūrėjai, prodiuseriai, tekstus publikuojantys redaktoriai ir net kultūros politikos formuotojai bei įgyvendintojai mėgino prie jos prisitaikyti ir palaikyti gyvybingumą.
Tačiau abejonės teatro kritikos ir paties teatro prasme neišsklaidė nei jų pastangos, nei grįžimas į įprastą spektaklių kūrimo ir rodymo rutiną. O ir per pastaruosius kelerius metus ta abejonė nebuvo įveikta: tik nustumta į tolimiausią sąmonės kertelę, kad kol kas dar nereikėtų priimti tos abejonės provokuojamų sprendimų. Ir štai Justas Tertelis, susidūręs su ta pačia pasaulį ir teatrą ištikusia krize, ėmėsi apmąstyti savo vietą teatre ir sukūrė spektaklį „PRAeis“, kuriuo nupūtė dulkes nuo kertės kampe savo eilės laukusios abejonės.
Kaip 2007 m. debiutuodamas, taip ir dabar Justas Tertelis spektaklį pradeda tarsi neplanuotai, tarsi užsikalbėjęs, nebrėždamas akivaizdžios ribos tarp to, kas yra kasdienis teatro gyvenimas, ir to, kas jau yra spektaklis. Taip savotiškai ir pats susidvejindamas: jis scenoje, be abejo, yra aktorius-spektaklio veikėjas, bet taip pat jis scenoje yra ir aktorius-žmogus. Jis scenoje yra Justas Tertelis, ne kažkoks personažas sunkiai ištariamu vardu, bet kartu jis ir nėra Justas Tertelis, sūnus, brolis, vyras, tėvas ir draugas, kokį jį pažįsta artimieji. Tokį sudvejinimo jausmą stiprina ir tekstas, kurio autobiografiškumu žiūrint spektaklį nė nekyla mintis abejoti. Gal kas nors pagražinta ir sutirštinta, bet aš, spektaklio žiūrovė, tikiu ir vaikų darželio sargu Jurgiu, ir gero bei blogo spektaklio rodymo jausmu, ir apdovanojimų dramomis, ir diskusija apie teatro prasmę. Net jei ir ne viską noriu priimti už gryną pinigą, tikiu.
Štai „PRAeis“ pradžioje aktorius pasakoja, kad žiūrovai iš spektaklių atsimena nedaug, dažniausiai tik vieną kitą frazę. Ir beveik niekada neprisimena, kuo prasideda veiksmas. Todėl spektaklio pradžioje kūrėjai gali daryti ką nori: žiūrovai vis tiek neprisimins. Ir aš juo, kalbančiu scenoje, tikiu, nors žinau, kad tai tik iš dalies tiesa, ir kad taip pasakęs Justas Tertelis šio vakaro žiūrovų atmintyje ilgam įrašė spektaklio pradžią. Gal ne visą detaliai, bet vaizdus, jausmus, įspūdžius ir darželio sargo vardą - tikrai.
Įrašė ir beveik tuščios scenos vaizdą. „Menų spaustuvės“ Kišeninės salės juodas aksomines užuolaidas, ant galinės scenos sienos iki aktoriui atsistojant ir prabylant projektuojamas PRA ištraukas, kėdę, mikrofoną ir nuo rulonėlio atluptu galu prie grindų priklijuotą lipniąją juostą (scenografė Laura Luišaitytė). Ši juosta primena prieš šešiolika metų negalėtą peržengti, spektaklio pradžios tašką žyminčią juostelę. Ir kartu ji yra įrankis pamatuoti nueitą kelią, planuoti ir apmąstyti galimas trajektorijas, laukiančios galimybės ir slegiantys lūkesčiai. Nebe neįveikiama kliūtis, bet įrankis klausti ir atsakyti teatro kasdienybės ir prasmės klausimus.
Šių daugiausia esti spektaklio viduryje ir pabaigoje. Pasakojimo konstrukcija, aktoriaus charizma ir daugiausiai atpažįstamos teatrinės situacijos beveik nejučia atveda į šią spektaklio dalį, kurioje dėmesys sufokusuojamas į spektaklio paantraštėje minimą vidutiniškumą ir buvimą per vidurį. Žiūrint pirmąją premjerą susidarė įspūdis, kad itin sklandžiai priartėjęs prie spektaklio vidurio, aktorius, dramaturgas ir režisierius užsižaidžia pasakodamas teatrinio pasaulio patirtis (pavyzdžiui, skirdamas itin daug dėmesio apdovanojimams, jų gavimo džiaugsmo ir negavimo nusivylimo laikinumui) ir iki tol jausta tvirta dramaturginė linija ima trūkinėti. Kaip potencialias, bet taip ir nepasirinktas gyvenimo trajektorijas žyminti lipnioji juosta scenoje. Toks sprendimas suprantamas: vidurys yra viena sudėtingiausių, daugiausiai klausimų keliančių, nepateisintus lūkesčius primenančių, ilgiausių gyvenimo, ir kartais - spektaklio, dalių. Tad „PRAeis“ įpusėjus, regis, tyčia ardomas spektaklio pradžios entuziazmas ir atpažįstamumas, kad gimtų kažkas naujo.
Tačiau net ir suprantant tokį tikslą, šioje spektaklio dalyje darėsi vis sunkiau išlaikyti dėmesį ir emocinį įsitraukimą. Neatsiriboti, nesusikoncentruoti į savo abejones teatru ir Lietuvoje egzistuojančia teatrine kultūra. Nepradėti abejoti dramaturgo pasirinkimu pasakoti ne apie kasdienį teatro gyvenimą, o apie ryškiausias emocijas keliančius įvykius. Būtų gal ir visai nepavykę, bet gelbėjo humoras, laike ištirpstančių džiaugsmų ir nusivylimų pasakojimui suteikiantis įvairesnių atspalvių. Žiūrovus ir pasakojimą perliejanti ironija ir autoironija spektaklyje suveikė kaip įrankis išgyventi vidurio krizę ir priartėti prie pabaigos. O čia - prisipažinimas, kad teatras rūpi; ir visus sveikinusio vaikų darželio sargo Jurgio įkvėpta vizija scenos menui bei kultūrai: saugoti ir priminti.
O po spektaklio šaltame lapkričio ore laukė mano pačios abejonė. Kam iš tikrųjų vis dar kuriamas teatras? Kam rašoma apie jį? Kam saugoti ir ką priminti? Ar galiu pasidžiaugti kito rastais atsakymais, net jei man pačiai jie ir netinka? Gal vis dėlto neverta tos abejonės laikyti tolimiausioje kertėje: susitvarkius su nemaloniu viduriu juk galima gimti iš naujo. Ir iš naujo pra...
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
