Silvija Čižaitė-Rudokienė, teatrologė
Kelionės pradžia - „Tolima šalis". Daugiau nei prieš dešimtmetį apie ją kuždėtasi, kalbėta, aptarinėta. Vienas iš verdiktų - susižavėjimas. Viskas prasidėjo kiek melancholiškai ir pasakojo apie dviejų žmonių meilę ir dėl to patirtus išgyvenimus. Vienas Meilužis Miręs, kitas - bando atrasti kelią namų širdies link. Recenzijose buvo galima aptikti tokių nuomonių kaip: „Iki "Tolimos šalies„ premjeros buvo šnabždama, kad tai spektaklis "apie homoseksualus„, po premjeros - "ne, ne - tai apie žmogų apskritai„ (iš Rasos Paukštytės straipsnio "Tu pats - tolima šalis„/Literatūra ir menas 2001 m. spalio 12 d.). Kūrinys buvo išteisintas - tai visuotina, aktualu, tai apie ŽMOGŲ. Na, o šįkart teatrą sudrebino bombos sprogimas. Scenoje išrėkti visi skauduliai, visos epidemijos, ligos istorijos, visi homoseksualumą gaubiantys stereotipai ir vienas skaudus meilės išgyvenimas. Suprantama, maždaug po 11 metų tezę galima formuluoti ne tiek "Ne, ne - tai apie žmogų apskirtai„, bet ir: "Taip - tai apie gėjus ir jie apskritai yra tokie patys žmonės." Gal todėl spektaklio pradžioje, dar neprasiskyrus tariamai uždangai, žiūrovai išvysta šešėliais modeliuojamą projekciją, kurioje moters klubai transformuojasi į du vyrus, o vėliau - tiesiog į žmogaus kojas ir į patį žmogų. Viskas prasideda ir baigiasi žmogumi, ir nesvarbu jo lytis, orientacija ir ligos.
Galima pasvarstyti, kad Gintaras Varnas yra vienas iš nedaugelio režisierių, kurie trypia homofobijos šešėlį teatro scenoje. „Tiksinti bomba" - tarsi biblinės istorijos transformacija, tik šįkart tai - ne apie Ievą ir Adomą, o apie Adomą ir Adomą. Jie taip pat nusipelnė savo istorijos, tiktai pažinimo vaisius buvo kur kas kartesnis - tai ne tik išvarymas iš rojaus, tai amžinas prakeiksmas: atskyrimas nuo šeimos, bėgimas ir tavo paties kraujo sugebėjimas žudyti. Juk vienas iš Adomų - spektaklyje tai būtų Saša (vaidina - Marius Čižauskas), vos paragavęs šio vaisiaus, kapituliuoja - jis „normalus", jam patinka moterys, jis vedė. Jis toks pat kaip „visi". Ieva neišdavė Adomo, o kaip išgyventi, kai tavoji meilė išvis nuneigia tavo egzistenciją? O kodėl gi neužsiimti lėtu savižudybės aktu - nesaugūs lytiniai santykiai su sergančiais vyrais, kas aštuonias savaites mirštantys draugai, žinai, kad tai žaidimas rusiška rulete ir galų gale vis tiek sutiksi kulką.
Gal todėl spektaklyje susipina skirtingos ligos istorijos, kai, išgirstant šios aprašymą, vis atrodo, kad taip, tai bus AIDS, bet paaiškėja, kad tai maliarija arba raupai. Tada kyla klausimas, ar žmogus, turintis imunodeficito virusą, dabartinėje visuomenėje yra toks pat atstumtasis kaip XIII a. sergantysis raupais? Nenuostabu, kad tarp pirmojo ir antrojo veiksmo matome projekcijas iš skirtingų visuomeninių judėjimų, susijusių su šiuo nūdienos maru. Ir, kaip teigia judėjimas „Act Up", tylėjimas tolygus mirčiai (Silence equals death). Todėl teatro scenoje prabilta. Ir ne tik ramiai pasikalbėta, bet išrėkta: „Aš esu pyderas, Mama! Ir tuo didžiuojuosi."
Pagrindinis veikėjas Adamas (akt. Eimutis Kvoščiauskas) - kaip šešėlis, jungiantis visų pažįstamų ir šeimos narių gyvenimus. Jis būna scenoje ir tada, kai Saša skaito paskaitas, jis nedingsta ir tuomet, kai motina (akt. Dalia Overaitė) su atmintimi (akt. Viktorija Kuodytė) žaidžia kortomis. Jis paliko pėdsaką visuose gyvenimuose, kaip kad ir šie pažymėjo Adamo esatį. Visi kenčia, labiausiai kenčia dėl nuolatinio neigimo ir bėgimo nuo tikrovės. Motina - vienintelė, kuri bando savyje atrasti kelią sūnaus link, todėl, jai sugebėjus pripažinti, kad šis yra homoseksualus ir serga AIDS, visi drauge pakelia taurę vyno. Vis dėlto spektaklio rimtas yra itin lėtas, aktoriai scenoje paklūsta pjesės tekstui, kurį praktiškai visą išsako. Tad čia jau prasideda žaidimas su žiūrovu - ar užteks kantrybės išklausyti visą ištariamą tiesą, kai niekur neskubama, tik kartkartėmis monotoniškas ritmas pažeidžiamas smuikų muzikos intervencijomis.
Prie lėto ritmo, tačiau tragiškos egzistencijos prisideda ir atmintis. Prisiminimai gali nuvesti į netikėčiausius užkaborius, gal todėl ir atmintis pradeda spektaklį nuo svarstymų apie širdį, jos panašumus ir skirtumus su kumščiu ir dabar sugebantį žudyti kraują. Monologai viso vyksmo metu gana ilgi ir išsamūs. Vis dėlto noras perduoti idėją žiūrovams tampa gana komplikuotas, kai kalbančioji kartais, atrodo, net desperatiškai griebiasi besaikio dramatizmo. O juk žmonių atmintis, kad ir kokia siaubingai draskantį vidų būtų, dažniausiai užglaistoma geresniais prisiminimais, kurie neleidžia prasiveržti performatyviam dramatiškumui. Vis dėlto šiame spektaklyje galima pateisinti scenoje besivelkantį kartais ir hipertrofuotą dramatiškos vaidybos šleifą, nes tema nėra paprasta, o ir spektaklis dar dvelkiantis naujumu, tad visa tai, jei reikės, laikui bėgant, šiek tiek pasikeis.
Suprantama, kai iškyla kurį laiką skaudžiai išgyventa ir kažkodėl Lietuvoje ignoruojama tema, emocijas sulaikyti sunku. Atrodo, visai neseniai pas mus rengtos eitynės, prie kurių neigimo, rėkiančios homofobijos prisidėjo ir valdžios atstovai. Ne vienam heteroseksualui homoseksualus žmogus gali ištarti spektaklyje nuskambančius žodžius: „Tu mane baudi. Už tai, kad aš pyderas!" O gal galų gale, juos išgirdus, bausmė liautųsi ir prasidėtų gyvenimas.
„Tiksinti bomba" sprogo, tik kiek toli šis sprogimas nuvilnys? Jei tylėjimas tolygus mirčiai - reikia kalbėti. Vis dėlto kartais kalbėjimas gali virsti pamokslavimu. Jei kol kas turime tariamą diptiką nuo „Tolimos šalies" iki „Tiksinčios bombos", tikėkimės, kad jis taps triptiku ir dar po kiek laiko galėsime šyptelėti: „Kokie keisti gali būti žmonės ir kada tie homofobai gyveno?"
