Skandalingas spektaklis. Provokuojanti premjera. Tolerancijos testas. Tokie reklamos šūkiai lydėjo Gintaro Varno spektaklio „Tiksinti bomba" premjerą.
Teatro „Utopia" spektaklyje, parodytame Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, vis dėlto neįvyko nieko ypatinga: žiūrovai išvydo gana stereotipišką, atgyvenusio turinio ir gerokai senstelėjusios estetinės formos vaidinimą, kuris vargu ar išgąsdintų net ir teatrinę davatką.
Spektaklį „Tiksinti bomba„ režisierius G.Varnas kūrė pagal kanadiečių dramaturgo Michaelo MacLennano pjesę „Nugalėti saulėlydį“, parašytą dar 1993 metais.
Šie du prabėgę dešimtmečiai G.Varno spektaklyje suveikė kaip tam tikras socialinis, moralinis ir estetinis vakuumas: pjesėje keliamos homoseksualumo, AIDS problemos net ir šiandienėje Lietuvoje nebeskamba nei aštriai, nei naujoviškai.
Senos skriaudos nedingo
„Tiksinti bomba" - pasakojimas apie homoseksualą Adamą (Eimutis Kvosčiauskas) ir jo vaikystės draugą Sašą (Marius Čižauskas). Kadaise, paauglystėje, juodu mėgino bendrauti intymiai, bet pričiupti ir apkaltinti tėvų nebesimatė beveik dešimtmetį.
Laikas bėgo, o senos skriaudos ir nuoskaudos niekur nedingo. Nedingo ir abipusė trauka, tiktai sąlygos pasikeitė. Dabar Adamas serga AIDS.
Veikia ir pora moterų - tai senamadiška, sūnaus ligos besigėdijanti Adamo motina (Dalia Overaitė) ir, regis, tiesiai iš 8-ojo dešimtmečio poetinio teatro griuvėsių ekshumuotas mistinis veikėjas, pavadintas Atmintimi (Viktorija Kuodytė).
Motina tampa režisieriaus diktuojamo moralinio išbandymo objektu, spektaklio pabaigoje reiškiančiu virsmą, kurio jis linki visuomenei.
Motinos ir sūnaus duetas
Adamas ligoninėje sveiksta nuo plaučių uždegimo - silpnas, vienišas, apleistas šeimos ir draugų. Bet netikėtai į jo gyvenimą grįžta jo „kraujo brolis" Saša, ką tik išsiskyręs su žmona.
Kodėl jis grįžta ir mėgina toliau bendrauti su Adamu - šito gerai nesupranta nei vienas, nei kitas. Ar tai draugystė, ar broliška meilė, ar geismas, ar pareiga rūpintis? Šie klausimai galėtų tapti temine pustrečios valandos trukmės vaidinimo ašimi.
Bet netampa. Dėl to, kad režisieriui, rodos, įdomesnis Adamo ir jo motinos duetas. Motina negali pripažinti sūnaus lytinės orientacijos ir ligos. Motinos konservatyvias pažiūras paryškina ir „tečeriškai„ griežtas Juozo Statkevičiaus sukurtas kostiumėlis bei „geležinės ledi“ šukuosena.
Per laisvamanio homoseksualaus sūnaus ir konservatyvios motinos konfliktą G.Varnas reiškia griežtą moralinę poziciją, kurią galima apibendrinti taip: homoseksualai yra tokie, kokie yra. O Adamas - lepūnėlis, emociškai ir finansiškai nuo motinos priklausomas bastūnas.
E.Kvosčiausko kuriamas veikėjas įkūnija kone visas stereotipinio gėjaus kalbos ir elgsenos manieras, yra lengvabūdiškas, ironiškas ir mirties patale, ir meilės guolyje. Toks tipiškas televizinis gėjus, visomis priemonėmis teigiantis savo išskirtinumą.
Štai tuomet ir iškyla labiausiai spektaklio metu nerimą kėlę klausimai: kodėl homoseksualus žmogus čia vaizduojamas taip stereotipiškai? Ar jis yra „kitoks„, ar vis dėlto toks pat kaip kiti žmonės? Ar paryškinant kitoniškumą nekyla pavojaus, kad į jį ir bus žiūrima kaip į „kitokį“? Spektaklyje stipriausia dvejonė kyla iš pačių jo autorių. Tai glumina.
Kelias kitoniškumo link
Negaliu neprisiminti lenkų teatro režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio spektaklio pagal Tony Kushnerio pjesę „Angelai Amerikoje".
Šio vaidinimo draminiame epicentre - keturi gėjai, bet ne jų ir juos supančios visuomenės kolizija domina K.Warlikowskį. Jam visiškai nesvarbi jų lytinė orientacija.
Jie yra tokie pat kaip ir bet kuris kitas žmogus ir tuo pat metu individualūs. Kaip visi. K.Warlikowskis išlaisvina save, aktorius ir publiką, daro pasakojimą universalų. Jis teigia universalų „kitokio" (gėjaus, žydo, bepročio, sergančiojo AIDS) žmogiškumą.
G.Varną pjesė, priešingai, įkalina. Nes „Tiksinti bomba„ baigiasi ten, kur „Angelai Amerikoje“ tik prasideda - ne tik siužetiškai, bet ir ideologiškai. Todėl atrodo, jog G.Varnas savo spektakliu siekia, kad būtų pripažinta žmogaus teisė į homoseksualumą.
Paradoksalu. Juk šis ilgas kelias į kitoniškumo (pri)pažinimą, manyčiau, jau seniai nueitas! Tai prieš gerą dešimtį metų spektakliu „Tolima šalis„ jau padarė ir pats G.Varnas, panašų maršrutą spektaklyje „Shopping & Fucking“ įveikė ir jo kolega Oskaras Koršunovas.
Gal jau metas judėti pirmyn? Bomba tiksi. Tačiau pirmiausia ją susprogdinti reikėtų savyje.
