 |
| Slepiantis nuo egzistencinio lygmens |
Įdomu – jaunas ir simpatiškas režisierius Agnius Jankevičius, pirmaisiais spektakliais užsirekomendavęs kaip painaus, raizgaus, sunkiai perskaitomo teatro kūrėjas, su Nikolajaus Erdmano „Savižudžiu“ savo kūrybos vairą pasuka diametraliai priešinga kryptimi. Ir vaizdžiai pademonstruoja, kad moka kurti teatrą, skirtą tiesiog publikos pramogai. Kad moka kurti visiškai nepretenzingą, atpalaiduojantį, žiūrovišką teatrą. Teatrą, mėginantį kalbėti taip, kaip kalbėti šiandienos lietuvių scenoje, regis, reiškia paskutinį mados klyksmą,– t.y. kalbėti nesvarbu ką, svarbu tik kad visiems būtų smagu.
Taip, susmagindamas Erdmano pjesę Jankevičius paliudija puikų savo gebėjimą susigaudyti populiariosiose šiandieninio teatro versmėse. Gaila tik, jog vardan to smagumo jam prireikia visiškai uždengti egzistencinį „Savižudžio“ lygmenį. Ir groteskišką žmogaus kvailybės istoriją scenoje paversti erdmaniškojo paradoksalumo nustojusių, vien tik juokinančių triukų grandine. Grandine, tarytum mirguliuojančia viena kitą perrėkiančiomis, viena už kitą ryškesnėmis „Savižudžio“ personažams užtėkštomis komiškomis spalvomis – žvaigžde tapti užsidegusio kvailelio Podsekausko (Eimutis Kvoščiauskas) juokingu spygčiojimu, ūkišku aukštakrūtės jo žmonos Marijos (Edita Užaitė) „bobiškumu“, po sceną vis slankiojančios ir nieko nesuprantančios jos motinos (Liucija Rukšnaitytė) senatvišku kvailumu, pagrindinę spektaklio trijulę apsupusia marga savižudybės entuziastų šutve, pasidabinusia popierinėmis vaikiškų vaidinimų kaukėmis. Ir taip toliau iki pat savo netikėtumu tiesiog pribloškiančio finalo – sveikinimų-pageidavimų koncerto ištraukos su Edmundo Kučinsko „Laimės žiburiu“, kuris „nušvito man ir tau“. Tačiau vėlgi – kad ir kaip smagiai „Savižudyje“ „man ir tau nušvinta laimės žiburys“, vis tik jis niekaip neįstengia nušviesti antrojo, giliojo pasakojimo dugno, kurį nušviesti raginte ragina aštrus Nikolajaus Erdmano tekstas. Ir iš kurio Agniaus Jankevičiaus valia scenoje nieko nebėra likę. Tuščia. Kaip už tų vis besidarinėjančių Podsekausko buto durų.
 |
| Kvailelis-ivanuška (Eimutis Kvoščiauskas) ir veikli jo „boba“ (Edita Užaitė) |
Tiesa, kupiūruoti Erdmano „Savižudžio“ potekstę ir iš jo sukurti linksmą „balalaiką“ yra principinė Jankevičiaus pozicija. Ir, reikia pripažinti, pakankamai gerai bei tiksliai scenoje įkūnyta. Ypač tiksliai įkūnyta raiškiame Kvoščiausko Podsekausko ir Užaitės Marijos duete. Duete, kurio abu nariai, nuspalvoti pabrėžtinai primityviomis, bet kokį dviprasmiškumą neigiančiomis spalvomis, sulimpa į komiškai efektingą kontrastą. Absoliutus kvailelis-ivanuška, džiaugsmingai priiminėjantis jo savižudybės stebėti besirenkančiuosius, ir veikli jo „boba“, planuojamoms savo vyro laidotuvėms iš anksto pasirūpinanti „balta mišraine“,– jie taikliai atspindi tą lėkšto teatro poetiką, kurią Erdmano „Savižudžiui“ mėgina užkrauti Jankevičius. Ir tarytum siūlo klausti apie tai, kiekgi įdomu gali būti teatre, kurio pagrindiniai veikėjai yra ant vienos natos paverti. Žinoma, sunku nesidžiaugti dėl to, kad jauni aktoriai – Eimutis Kvoščiauskas ir Edita Užaitė – ant savo natos čia pasiveria puikiai. Tačiau lygiai taip pat sunku negalvoti apie bent kiek išradingesnės, įvairialypesnės, spektaklio eigai stipresnės intrigos kvapą suteikiančios vaidmenų traktuotės stoką.
Kita vertus, kuo jau kuo, o išradingumo stoka Jankevičiaus „Savižudis“ yra visiškai neapkaltinamas. Priešingai – storule balerina paversdamas romantišką estetę Kleopatrą (Raimonda Šukytė), veikėjams patarimų padalinti pasikviesdamas „Na, palauk!“ vilką ar helikono ieškojimuose pagalbos kreipdamasis į patį estrados princą Rytį Ciciną ir pan., jis pademonstruoja tokius išradingumo išteklius, kad belieka tik aiktelėti iš nuostabos. Tačiau iš jos atsikvošėjus, pasidaro kažkaip ne visai aiški to demonstratyvaus išradingumo prasmė bei jo sąsaja su pačia „Savižudžio“ istorija. Ir tada kyla pagunda galvoti, jog visa tai čia yra tik vardan juokingumo. Vardan tos bulvarinio feljetono stilistikos, kuri Jankevičiui, regis, rūpi daug labiau, negu „Savižudžio“ pasakojimas. Ir jeigu tą stilistiką „Savižudis“ suvaldo išties puikiai ir nuosekliai išlaiko iki pat finalinio „Laimės žiburio“, tai jos santykio su pagrindine istorija problemą tarytum negirdom apeina. Užmiršta, įsivėlęs į įnirtingas publikos prajuokinimo būdų paieškas. Tačiau iš scenoje pasirodančių senosios animacijos ar šiuolaikinės estradinės lietuvių kultūros herojų besijuokiančiai publikai vis tik sunkoka užmiršti, kad juokiasi ji, ne iki galo suprasdama, ką tie herojai čia veikia. Gal ir gerai – Erdmano personažus suschematinusiame, suprimityvinusiame spektaklyje lieka nors šioks toks paslapties ar neaiškumo pėdsakas.
 |
| Ekrane - Kučinskas, Cicinas, Vilkas. Lauros Luišaitytės scenografija. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Ir apskritai – Agniaus Jankevičiaus „Savižudis“ gražiai paliudija, kaip pavojingai nuo suvokėjo individualaus humoro jausmo tampa priklausomas vien tik publikos juokui sukurtas spektaklis. Ypač spektaklis, sukurtas tokia ganėtinai vienabriaunio – feljetoninio – juoko intonacija. Intonacija, kurią truputį atšipusio humoro jausmo žmonėms rūpi pavadinti, švelniai tariant, pigoka ar šiek tiek banalia. Juo labiau, kad nuolat besikartodama, veiksmo eigoje nepaieškodama subtilesnės, rafinuotesnės juoko briaunos, ji pasidaro pernelyg prėska. Pernelyg monotoniška. Ir pradžioje dar kaip reikiant pagaunantis, „Savižudžio“ feljetonas palaipsniui gerokai apkarsta, pabosta, nebetenka gyvumo bei iškalbingumo. Nusižudo – priešingai Kvoščiausko savižudžiui. O įdomiausia, kad kaip tik tada, kada Jankevičiaus naudojamas vis tos pačios rūšies parakas, regis, ima nebeveikti, jo „Savižudis“ netikėtai iššauna tokia salve, jog begaliniai sunku tampa jos jėgai atsispirti. Būtent finale – kai apie „laimės žiburius“ uždainuoja Kučinskas ir visą laiką juokinęs „Savižudis“ savotiškai prilygina save sveikinimų-paveidavimų koncertui, o jame besijuokusią publiką – tokių bei panašių koncertų žiūrovams,– būtent tada Jankevičius leidžia savo spektakliui atsiverti aspektu, galinčiu jį padaryti vienu originaliausių, novatoriškiausių pastarojo laiko lietuvių teatro pastatymų. Nes būtent tada pasimato nepaprastai stipri režisieriaus mintis kurti lėkštą spektaklį, kartu mėginant ironizuoti tą lėkštumą. Mintis kurti autoironišką spektaklį. Tačiau nelyg tas laimės žiburys Kučinsko dainos herojui ji pasimato pernelyg pavėluotai, kad įstengtų tapti „Savižudžio“ stuburkauliu. Ir išsklaidytų paprasčiausiai laimės žiburiu savo publikai pašviesti norėjusio spektaklio įspūdį.
