Panašiu metu dviejuose Vilniaus teatruose pasirodė premjeros, persmelktos distopinių nuotaikų ir būklės, kurioje šiandien atsidūrė pasaulis, apmąstymų. Ir naujasis Gintaro Varno spektaklis „Puikus naujas pasaulis“, sukurtas Valstybiniame jaunimo teatre, ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera - Grzegorzo Jarzynos „Soliaris 4“ - scenoje rodo pasaulius, kuriuose nenorėtume gyventi. Tačiau didžiausią susirūpinimą šių scenos kūrinių autoriams kelia skirtingi dalykai. Gintaras Varnas, pasirinkęs anglų rašytojo Aldouso Huxley'io distopiją, projektuoja niūrią, nors išoriškai blizgią ir efektingą ateities viziją. Šiame afektuose skendinčiame pasaulyje nėra vietos ne tik nemaloniems jausmams, bet svarbiausia - menui. Gintarui Varnui kelia siaubą mintis apie kultūrinę atmintį praradusį pasaulį; apie pasaulį, kuriame uždraustas Shakespeare'as ir kitas aukštasis menas. Tuo metu lenkų režisierius Grzegorzas Jarzyna, scenai adaptavęs lenkų mokslinės fantastikos rašytojo Stanisławo Lemo romaną „Soliaris“, atidžiausią žvilgsnį nukreipia į vidiniame kalėjime save įkalinusį žmogų; žmogų, pasiekusį didžiulės technologinės pažangos, bet nepažįstantį savęs.
Gintaro Varno spektaklis nuoseklesnis, išbaigtesnis minties požiūriu. Taip, jame yra didaktikos, tačiau yra ir parabolės užmojo. Grzegorzo Jarzynos kūrinyje reikšmės blyksteli kaip gęstančios žvaigždės, bet į vientisą asociacijų tinklą, kuris leistų suprasti ar pajusti režisieriaus idėją, nesusidėlioja. Ir šiuo atveju nepakaktų argumentų, ginančių patyrimo, o ne suvokimo šiuolaikiniame teatre prioritetą. „Soliaryje“ yra nemažai teksto, kuris siūlo vienokias arba kitokias reikšmes, tačiau bent jau kol kas Tomaszo Śpiewako pjesės tekstas, aktorių vaidyba ir audiovizualiniai ženklai skrieja atskiromis trajektorijomis. Be to, spektaklio kūrėjai jį pavadino „Soliaris 4“, taip išryškindami ambiciją ne tik užmegzti dialogą su garsiu literatūros kūriniu, bet ir įrašyti jį į jau egzistuojančių interpretacijų diskursą. Vis dėlto gilesnio intelektualinio dialogo su, pavyzdžiui, Andrejaus Tarkovskio 1972 m. režisuotu filmu, pėdsakų aptikti sunku. Dialogo esama, tačiau daugiausia naratyvo žaidimuose: sukeičiant personažus, jų lytis ir tapatybes, prirašant naujų istorijų ir pridedant metateatriškumo plotmę. Be to, vizualinėje spektaklio kalboje, erdviniuose scenografo Fabieno Lédé sprendimuose galima įžvelgti replikų Tarkovskio sukurtiems vaizdams.
Didelė dalis Lemo romano filosofinio krūvio spektaklyje neutralizuota. Regis, „Soliario 4“ kūrėjai to nė neslepia: jau pačioje spektaklio pradžioje ekranuose regime nuotolinių psichoterapinių konsultacijų epizodus. Jie, vieni gana realistiški, kiti - karikatūriški, gali tapti spektaklio sumanymo raktu. Filosofiniai Lemo svarstymai apie žmogaus prigimtį ir pažinimo ribas spektaklyje virto personažų praeities traumų analize, o kartais tiesiog psichologiniu popsu. Toji analizė taip pat fragmentiška, pulsuojanti pagal sapno logiką. Kadangi spektaklyje vaidina išties rinktinė aktorių komanda - Nelė Savičenko, Martynas Nedzinskas, Dainius Gavenonis, Arūnas Sakalauskas, Rasa Samuolytė, Gytis Ivanauskas, Oneida Kunsunga ir Kęstutis Cicėnas, - dialogai ir monologai prikausto dėmesį, tačiau režisieriaus pasiūlyta lyg „prislopinta“, somnabuliška vaidybos maniera galop sukuria monotonijos įspūdį. Labai daug dėmesio skirta personažų formai - pradedant kalbėjimo bei judėjimo būdu (choreografas Mantas Stabačinskas) ir baigiant kostiumais bei grimu (dailininkė Anna Axer-Fijałkowska), - o erdvės plėtotis personažų santykiams palikta nedaug. Gyvybės scenoje atsiranda daugiau, kai aktoriai šiek tiek išsprūsta iš griežtų stiliaus rėmų ir leidžia sau kad ir nežymų improvizacijos intarpą. Matyt, ne atsitiktinumas, kad „gyviausias“ scenoje atrodo miręs Martyno Nedzinsko Haris. Tačiau jis šiame pasaulyje svetimas, ir tai, kas vyksta, regime iš Nelės Savičenko Kristos, o ne jo perspektyvos. Nelė Savičenko, lietuviškoji Meryl Streep, iš kiekvienos scenos išsunkia viską, kas įmanoma, atverdama skausmingas savo personažės akistatas su jos praeitimi ir dabartimi. Tačiau paskutinis Kristos monologas apie pirmykščių žmonių įveiktas baimes („...ir tada jie išėjo į lauką, kai pavojus praėjo, ir po kurio laiko prasidėjo kiti pokalbiai, buvo galima kalbėtis apie klaidas, padarytas lauke, apie lauke slypintį pavojų, ir apie tai, kad tas urvas yra, kad galima kažką pajusti kartu.“) glumina savo plakatiškumu, ir jo nepajėgia įveikti net subtilioji aktorės prigimtis.
Kitų personažų ir jų avatarų poros - Snauto (Gytis Ivanauskas) ir jo Sesers (Rasa Samuolytė) bei Sartorijaus (Dainius Gavenonis) ir Padaro F (Kęstutis Cicėnas) - savaip varijuoja meilės-nemeilės, kaltės, galios ir prisirišimo temas. Snauto ir jo prisimenamos Sesers santykių linija atveria metateatrinį spektaklio sluoksnį, primindama prieš maždaug dvidešimt metų Ivanausko ir Samuolytės vaidintą brolio ir sesers incesto istoriją Oskaro Koršunovo „Ugnies veide“ pagal Mariuso von Mayenburgo pjesę. Stebint juos, taip pat Arūną Sakalauską ir Dainių Gavenonį, vaidinusius pirmuosiuose Lietuvoje „in-yer-face“ dramaturgijos pastatymuose, kyla įvairių minčių apie lietuvių teatro nueitą kelią per pastaruosius du dešimtmečius. Nesakyčiau, kad „Soliaris 4“ apibendrina kokias nors tendencijas, tačiau verčia mąstyti ir apie profesinius dalykus, kaip antai technologijų įtaką vaidybai, ir apie kūrybos, komerciškumo ir įvaizdžio santykius.
Spektakliui artėjant pabaigos link, paaiškėja, kad „Soliario“ tyrimų stotis yra šis konkretus, po rekonstrukcijos duris atvėręs teatras. Matome naujosios salės statybų kadrus, o statybininko šalmą dėvintis Arūno Sakalausko Gibarianas - rangos darbų vadovas - reklamuoja naująją tyrimų stotį. Toks posūkis neatrodo labai netikėtas, bet neatrodo ir pagrįstas, kaip nors reikšmingai papildantis sceninę interpretaciją. Atrodo, kad „Soliario 4“ kūrėjai šiek tiek blefuoja, nes jų kūrinys - vizualiai nepriekaištingas produktas - netapo nei žmogaus, nei teatro tyrimų laboratorija. Belieka tikėtis, kad šią kryptį realizuos naujieji Nacionalinio dramos teatro darbai.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
