Rašytojo Lenkijos žydo Stanisławo Lemo (1921-2006) mokslinės fantastikos šedevrą „Soliaris“ (1961) mūsų LNDT Naujajai scenai pritaikė išmanusis lenkų literatūros, operos, filmų adaptatorius Tomaszas Śpiewakas, „užrašantis tekstus per repeticiją“. Prieš premjerą „Soliaris 4“ (nežinau, kodėl 4) perverčiau romaną - ne mokslinius, o dialogų puslapius - ir šįkart prilipau prie Kriso Kelvino „svečio“, subtilios mylimosios Harės, apie kurią jis sako kolegoms: „Tai yra tam tikra prasme superkopija. Reprodukcija tikslesnė už originalą. (...) Kelias veda toliau.“ Atgimusi Harė iš visų pačiuožusių vyrų astronautų išsiskiria kaip žmoniškiausia, pasiaukojanti, dar nepapuvusi, toliausiai nuėjusi, ir jau vien dėl to romanas tebėra mįslingas, įtraukiantis.
T. Śpiewako ir jo bendraminčio režisieriaus Grzegorzo Jarzynos spektaklio kūrimo fantazijos - teoriškai, sprendžiant iš interviu - buvo apribotos pandemijos, žmogaus izoliacijos problemomis. Uždarytas namuose (ne, tikrai ne gete ir ne lageryje!) žmogelis patiria baisias tapatybės aiškinimosi kančias. Ir, pasirodo, lemiškas okeanas ir Soliario stotis tam labai tinka, o dar labiau tiks, jei pagrindinių herojų lytis bus sukeista, dar labiau, jei visus herojus kankinančių prisiminimų zona ir su jų avatarais (šio žodžio S. Lemas nevartojo) suformuotų porų veikla bus praplėsta... seksualinėmis dramomis.
Psichologė Krista (akt. Nelė Savičenko) buvo vyresnė už nusižudžiusį meilužį Harį (akt. Martynas Nedzinskas).
Profesorius Sartorijus (akt. Dainius Gavenonis) kvietė studentą Padarą F (akt. Kęstutis Cicėnas) į namus, kur jį prievartavo.
Kibernetikas Snautas (akt. Gytis Ivanauskas) vaikystėje žaisdavo su savo Sesute (akt. Rasa Samuolytė) neleistiną intymų žaidimą.
Nusižudžiusio ekspedicijos vadovo Gibariano (akt. Arūnas Sakalauskas) ir juodaodės Venus (akt. Oneida Kunsunga) nuodėmė įvaizdinta subtiliau: projekcija su šia gražuole somnambule atvesta iš knygos, iš šaldymo kameros su Gibariano lavonu ir šalia prisiplojusios miegančios moters, „pasibaisėtinos Afroditės“.
Manau, posakis „jis karste apsivers“ čionai labai tinka. (Beje, S. Lemas kritikavo ir Andrejaus Tarkovskio filmą: „Tarkovskis norėjo parodyti, kad kosmosas bjaurus, o žemėje nuostabu. Aš rašiau ir galvojau atvirkščiai.“) Spektaklyje homoseksualių vyrų sueitis - skirtingai nei kitų porų - demonstruojama su pasigrožėjimu (dabartinės Lenkijos scenose, kaip suprantu, toks fintas neprasprūstų), tarsi tai būtų kosminė ir režisūrinė aukštuma. Romane (o ir filme) gėdingi ar trauminiai pasąmonės užkaboriai yra atsekami tik užuominomis ir nesiejami vien su seksu.
Regis, mūsų mene (ypač teatre) išnaudojama šviežia aktualybė greitai taps meno nuosmukiu. Savotišku menininko kolaboravimu. Štai kaip sėkmingai mūsų scenose iškrenta panašių pjesių kauliukai - vien pandeminės šešiukės: „Puikus naujas pasaulis“, „Soliaris“, „Miegantys“... Jų įforminimas taip pat šviežias, sintetinis ir hibridinis, tolimas nuo teatro esmės ir geluonies. Iš technologinio pulto atidžiai diriguojamas „Soliaris“ - šiltadaržis ir videoarchitektūra - tarsi pateisinami. Kaip ir „Pasaulio“ nuostabus sceninis kosmosas su reklamos stereotipų srautais. Tačiau čionai gyvam aktoriui, o ir nususintam naratyvui po technologijų neišvengiamai lieka tik antraeilis vaidmuo. „Soliario“ (rugsėjo 10 d.) koridoriuose ir užkulisiuose laukiantys savojo išėjimo atlikėjai, spektakliui ritantis ir blykčiojant į pabaigą, tarsi pailsta, sutrinka, lieka vieniši šio okeano drebučiuose. Kinas, rodomas ant dekoracinių konstrukcijų, yra blogas kinas - net jeigu atskirame kadre blizga A. Sakalausko akis su ašara ir leduku.
Geroji šio liūdno teksto naujiena - Naujoji LNDT salė ir pamažu atsidarantis svarbiausias Lietuvos teatras. Valio! Iš brolių Nasvyčių ir Stanislovo Kuzmos, ačiū Dievui, identiškai atkurtos fojė dabar yra kelias į nulinę apačią, į rūbinę, arčiau mistinės pogrindinės upelės, ir kelias į kairę, į Naująją, kurioje atsivers (arba ne) nauji maži pasauliai. Kelerių metų statybas, restauraciją, renovaciją ir kitas sudėtingas procedūras šioje Vilniaus centro citadelėje norisi vadinti statybos meno kūriniu. Apie jo autorius gražiai rašoma naujame žurnale „Teatro mūzos“. O naujas meno vadovas Oskaras Koršunovas, užkurdamas ir save, ir kitus, jau iš anksto teigia, kad LNDT bus Baltijos regiono lyderis. Kad G. Jarzyna yra jo dvynys brolis, o teatras turi būti tirštesnis už gyvenimą. Argi?
Iš 3732 / 16 žurnalo (2021-09-24)
