 |
| Scena iš debiutanto Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Kelionė į kambario vidų“. Mariaus Macevičiaus nuotrauka |
Paskutinės pirmojo 2008 metų mėnesio dienos. Kelionę į laukinį saugusiųjų pasaulį pradeda jaunas žmogus. Šis jaunuolis – debiutuojantis teatro režisierius Artūras Areima. Bet argi jis visiškai nebijo? Ar nebijo būti sudraskytas, suplėšytas į gabalus nerašytais, tačiau visiems žinomais džiunglių įstatymais gyvenančios teatro visuomenės? Ar jam nebaisu taip anksti bėgti iš Rimo Tumino – tikro lietuvių teatro režisūros liūto – globos?
Pasirodo, nebaisu. Areima teigia norintis pagaliau išsilaisvinti iš akademijos dėstytojų priežiūros, sako trokštantis daryti klaidas ir iš jų mokytis.
Pirmuosius žingsnius jaunasis režisierius žengė turbūt labiausiai tam tinkančioje erdvėje – „Menų spaustuvės“ Kitoje salėje. Rodos, jau pačiame salės pavadinime užkoduota, kad tai vieta idealiai tinkanti realizuoti kitokį požiūrį, kitokią dramaturgiją, kitokius spektaklius...
Tiesa, debiutui pasirinktą jauno lenkų dramaturgo Michalo Walczako pjesę „Kelionė į kambario vidų“ (parašytą 2002 metais) sunku vadinti „kitokia“: tekste grįžtama prie absurdo teatro klasikų (pvz., Ionesco) ir Lenkijos absurdistų (Różewicziaus, Gombrowicziaus ar Mrożeko) dramos teksto konstravimo principų. O tai, kas absurdo dramaturgijoje stebino, atrodė neįprasta, sunkiai suvokiama prieš keletą dešimtmečių, ne visada adekvačiai veikia XXI amžiaus publiką.
Spektaklio tema – pagrindinio herojaus Ježio Skuros kelias į savarankišką gyvenimą, šiuolaikiniame pasaulyje neatsiejamai susijusį su darbu ir mergina. Viską praradęs Skura tarsi palieka objektyviąją realybę – išorinį pasaulį – ir visa esybe persikelia į subjektyvųjį sapnų, iliuzijų ir haliucinacijų pasaulį – savo kambarį. Dramos esme tampa objektyvaus ir subjektyvaus, išorinio ir vidinio gyvenimo supriešinimas.
Akivaizdu, kad jaunas režisierius Areima turi neblogus darbo su dramaturgija įgūdžius. Net ir atsisakydamas vieno pjesės personažo, šiek tiek modifikuodamas ir savo koncepcijai pritaikydamas siužetą, jis sugebėjo išvengti chaotiškumo, išsaugoti esmines Walczako pjesės savybes.
Vos tik įsukusius į statybų aikštelę primenantį „Menų spaustuvės“ kiemą žiūrovus pasitiko iš salės sklindantys klubinės muzikos garsai. Nors anaiptol nesu tokios muzikos gerbėjas, o ir išsivertė kūrėjai su vos pora „gabalų“, tenka pripažinti, kad toks garsinis fonas labai neprastai įsiliejo į bendrą spektaklio atmosferą. Sceninio vaizdo negadino Simonos Biekštaitės sukurti kostiumai ir minimalistinės „dekoracijos“ (scenoje tebuvo šeši raudoni krėslai bei trys peleninės) – neišlipti iš režisieriaus koncepcijos rėmų turbūt buvo daugiausia, ką šioje situacijoje galėjo padaryti scenografė.
Bene svarbiausias dalykas pradedančiam savo kūrybinį kelią menininkui – savitos koncepcijos paieškos. Čia režisierius, rodos, tikrai padirbėjo. Areima pasirinko įdomų spektaklio dramaturgijos kūrimo būdą: visiškai bejausmį, labiau pjesės skaitymą nei teatrą primenantį personažų bendravimą su publika ir tarpusavyje keičia itin aštrios scenos, pereinančios į ypač stiprų fizinį kontaktą ar individualaus veikėjo veiksmą. Herojai tampa panašūs į tas nepridegtas cigaretes, kurias viso spektaklio metu vieną po kitos traukia aktoriai. Matai cigaretę, bet nematai dūmų, nejauti kvapo. Kažkaip šalta, sterilu. Gal netgi kiek nejauku. Tačiau staiga „gesinama“ cigaretė lūžta. Lygiai taip pat „lūžta“ ir bekvapiai, beskoniai personažai. Iš pasyvių skaitovų ar režisieriaus nubrėžtomis griežtomis trajektorijomis po sceną vaikščiojančių dresuotų naminių gyvulėlių jie staiga virsta nevaldomais žvėrimis – smurtauja, prievartauja, glamonėjasi, žudo...
Savotiškas veikėjų žvėriškumas jaučiamas viso spektaklio metu. Gyvuliškomis savybėmis gausiausiai „apdovanoti“ su išoriniu pasauliu susiję personažai. Vien ko verta pirmoji antrojo veiksmo scena – pagrindinio veikėjo Ježio Skuros (Tadas Gryn) haliucinacija ir tarsi laukinės katės dantis iššiepę, šnypščiantys, urzgiantys ir įvairiausiai gargaliuojantys Auksis (Daumantas Ciunis) bei Elė (Agnė Kiškytė). Prie viso šito pridėjus šakališko suokalbio prieš kambario karalių Skurą bei jo „nužudymo“ sceną, noromis nenoromis prisimeni legendinį rusų animatoriaus ir režisieriaus Romano Davydovo „Mauglį“ ir paskutinę Akelos medžioklę.
Įsiminė ir žmogiškas senosios kartos atstovo, kambario nuomotojo Horacijaus Išorinio (Tomas Rinkūnas), nuolat agresyviai kalbančio pakeltu tonu ir dalijančio antausius „į kairę ir į dešinę“, žvėriškumas. Rinkūno personažas, vis šaltai profilaktiškai trinktelėdamas delnu į veidą, tarsi atlieka savotišką Skuros „prirašymą“, krikštą, ruošdamas jį dar žiauresniems išbandymams.
Ritualo įvaizdis (kaip savitas grįžimas prie teatro ištakų) – dažnas reiškinys su absurdo drama siejamų autorių kūryboje. Pjesės autoriaus tekste esančių ritualinių scenų neatsisako ir spektaklio režisierius. Giliai į atmintį įstrigo draugų aukojimo (žudymo) šokis su peiliu, netikėtai Skurą transformuojantis į savotišką giltinės prototipą. Čia vėlgi – joks fizinis kontaktas nereikalingas. Žiūrovui įtikinti pakanka staigaus judesio ranka ir tarsi verdikto ištarto aukos vardo.
Verta paminėti Skuros ir Judo (Olga Generalova) ruošimąsi bendrauti su išorėje, t.y. už kambario ribų, esančiais žmonėmis – vietoje projektuojamos veido mimikos, iš anksto paruošiami tekstai, galimi bendravimo variantai ir t.t.
Labai įdomus ir netikėtas pasirodė režisieriaus sumanymas iš pirmo žvilgsnio vyrišką Judo vaidmenį skirti aktorei. Šis personažas – Skuros fantazijos vaisius, fikcija. Kartu Judas yra tarsi antroji, tamsioji jo sielos pusė. Visa tai leidžia šių veikėjų santykius traktuoti kaip amžiną tamsiosios ir šviesiosios žmogiškosios prigimties pusių konfliktą, pereinantį į flirtą, o kraštutinėmis situacijomis – net į geidulingą aistrą. O Judas nebūtų Judas, jei neišduotų didžiausio silpnumo akimirką. Taigi netektis tampa dviguba – prarandamas ne tik draugas, bet ir geismų objektas.
Regis, režisieriui dar nepavyko apčiuopti spektaklio pradžios ir pabaigos. Spektaklį įrėminantys veikėjo Uždangos (Renius Juodzevičius) dialogai su publika atrodo neišspręsti, o pats personažas – be motyvacijos ir ne itin reikalingas. Kitaip nei panašaus pobūdžio pusiau realus, pusiau fiktyvus Generalovos personažas Judas, Uždanga tarsi lieka kitoje, nepastebimoje uždangos pusėje. Iškyla ir daugiau niuansų: žiūrovas lieka nesupratęs ne tik kodėl smulkaus sudėjimo aktorius skelbiasi esąs platus ir didelis, bet ir (dėl ganėtinai netobulos scenos kalbos) dalies teksto.
Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad pradedančiajam režisieriui nepaprastai knietėjo scenoje išbandyti kuo platesnį scenos technikų, įvaizdžių ar triukų arsenalą. Todėl spektaklis kartais atrodo kiek eklektiškas. Dėl tos pačios priežasties režisieriui ne visada pavyksta išlaikyti spektaklio mintį ir vientisą formą, o tai iškelia daug klausimų ir mažai atsakymų. Be to, susidarė įspūdis, kad spektaklyje nelabai pavyko tikslingai panaudoti du Uždangos ir Judo dialogus. Absurdo teatre panašus dialogas perkeliamas iš vienų aplinkybių į kitas ir dėl to įgyja visiškai kitokių prasmių. Dar Martinas Esslinas teigė, kad absurdiškas dialogas be konteksto netenka savo galios. Čia, deja, pasirodė, kad šių dviejų dialogų aplinkybės nepakankamai apgalvotos ir žiūrovas paliktas „ant ledo“. Todėl neretam salėje sėdinčiam spektaklis galėjo ir kiek prailgti.
Artūro Areimos režisūriniame debiute nebuvo išvengta klaidų, tačiau visi suprantame, kad klysti žmogiška. Nepaisant kelių išvardytų spektaklio trūkumų, reikia pasidžiaugti, kad į Lietuvos teatro sceną žengia dar viena jauna, talentinga ir turinti ką pasakyti komanda. Sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo. O pusiaukelėje svarbiausia nesustoti.
