Ko būtų galima tikėtis apsilankius mėgstamame (arba nebūtinai mėgstamame) bare? Turbūt pirmiausia ši erdvė asocijuotųsi su malonia prietema, kuri slepia „nuolatinių“ istorijas, su pilstomais gėrimais, dūžtančiomis ir cinksinčiomis taurėmis, besisluoksniuojančiais pokalbiais, maloningais barmenais ir kiek užgrūsta patalpa, kurioje tikėtis kažin kokios „asmeninės“ erdvės būtų mažų mažiausiai naivu. Kai vienu metu su (ne)pažįstamaisiais esi ir absoliučiame artume, ir melancholiškame atsiskyrime – girdi kitų gyvenimo skaudulius ar džiugesius, daliniesi bendra erdve, bet iš esmės vis tiek esi sau ir su savimi (ir gėrimu pagal skonį ir pasirinkimą: kažkam sekasi kontempliuoti su vynu, kitam – su alumi, o dar kitam pralaužti ledus prisireikia shotʼų ir kokteilių). Toks tirštas persidengiančių būsenų koliažas, kuris, kad ir koks chaotiškas, turi kažin kokią logiką ir struktūrą. Bet tam, kad šitos erdvės magija veiktų, tos struktūros, norėtųsi, kad nesijaustų. Jog pojūtis būtų it plūduriuotum. Toks lengvas, kad galėtų skleistis ir tas sunkumas (ar džiugesys), kurį lankydamasis tokiose vietose tempiesi ant savųjų pečių. Ir ne tik.
Į baro erdvę pakvietė naujausia Vilniaus teatro „Lėlė“ premjera „Low Life“, sukurta pagal britų lėlininkų kompanijos „Blind Summit Theatre“ kūrinį (originalas – scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Marko Downo). Kaip lietuvių komandai, vedamai adaptacijos autoriaus ir režisieriaus Eugenijaus Slavinsko (lėles valdo ir vaidina Indrė Storpirštienė, Indrė Vėlyvytė, Lijana Muštašvili, keisdamasi su E. Slavinsku, bei Stanislavas Alokhinas), pavyko perteikti „menkaverčio gyvenimo“ (taip turėtų lietuviškai skambėti spektaklio pavadinimas) istorijas ir nukelti žiūrovus į barą bei jame susipinančius gyvenimus, – štai kur klausimas.
„Low Life“ veiksmui buvo pasirinkta erdvė, kuri kelia tikrai aukštus lūkesčius dėl savo atmosferos – nusileidus į Vilniaus „Lėlės“ mažąją salę, esančią rūsyje, išties galima pajusti kažkur giliai senamiestyje pasislėpusio baro teikiamą viltį. Taip, būtent viltį – nes sienos ir neoninė iškaba žada daug, pagrindiniu scenografijos elementu tapęs baro stalas irgi lyg šnabžda, jog turėtume gauti gerą dozę melancholijos, dūmų, besiliejančių gėrimų ir apkvaitimo. Bet viso labo gauname tvarkingą ir struktūruotą keleto istorijų apie kelias klaidžiojančias sielas dėlionę. Tai savaime nėra blogai, bet ištroškusio nepagirdo.
Kiekviena istorija – tai atskiras etiudas, kuriame viskas labai aišku, – Aristotelis prie šių atskirų naratyvų net ir labai norėdamas prikibti negalėtų, nes viskas tiksliai „savose dėžutėse“. Lėlių kabarete suaugusiesiems „Low Life“ pristatomos paprastų žmonių istorijos, kurios lyg ir turėtų pretenzijų būti paribio pasakojimais, tačiau taip ir lieka tik pretenzijomis, nes neišplėtojamos kažkur toliau. Čia veikia: nuolatinis baro lankytojas, parimęs ant stalo ir vis besivaikantis bokalo; knygą skaitanti valytoja; santechnikas ir vis prakiūrantys ir visaip kitaip apie save primenantys vamzdžiai; baro viliokė ir mėlynųjų žmogeliukų desantas iš filmo. Pasakojimus tarpusavyje iš esmės sujungia tik pati erdvė, tačiau lėlių gyvenimai nepanašu, kad sietųsi kitaip. Kiekvienas veikia savo tvarkingame vakuume ir išsipasakoja – kas bando lengvai pavilioti barmeną, kas įnirtingai skaito knygą (ir kiek įtampos bandoma sukrauti tiesiog vartant lapus), kas palinkęs prie baro, o dar kažkas kalba apie darbus. Personažai, pristatydami savo istorijas, dažniausiai yra gana statiški – turi tik kokį nors veiksmą, kurį vis tiražuoja. Tad kyla keistokas įspūdis – lyg ir nieko nevyksta, lyg ir vyksta, o lėlės atrodo gyvos.
Tą gyvybės įspūdį, regis, labiausiai padeda kurti žibančios akys, kurios savo ruožtu dar sukuria ir užmegzto ryšio su savo valdytojais įspūdį. Daug dėmesio skiriama ir judesių plastiškumui, kai lėles valdo keliese, šitaip pabrėždami įvairius smulkius veiksmelius, – tai judesių kokybei ir lėlėms suteikia dar daugiau žmogiškumo. Bet ar to pakanka teatriniam gyvybingumui išgauti?
Vis tik daugiausia teatrinės gyvybės pavyko pajusti toje spektaklio dalyje, kurioje veikia mėlynieji žmogeliukai. Paradoksalu, nes čia pasitelkiamos pačios primityviausios priemonės – už stalo (šiuokart jau tarnaujančio kaip širma) pasislėpę aktoriai vieną po kitos traukia mėlynas figūrėles, padabintas skirtingais aksesuarais (saulės akiniais, biblija, ginklu ir pan.), ir bando atkurti veiksmo filmą, kuriame jau ir šaudynės, ir gaudynės, ir net, sakytume, veikia gangsteriai. Čia jau prasideda ir keiksmai, ir tokie, pavadinkime, „mediniai“ juokeliai, kurie yra tarsi tiesmuki, bet labai dera prie tikslingai primityvaus vaizdo, – įsivažiuoja tikras, visiškai palaidūniškas lėlių šou. Ir šioje dalyje spektaklis ima panašėti į tai, ką išties galėtume pavadinti „menkaverčiu gyvenimu“, dargi su absurdo bei ironijos prieskoniais. Nes jau ir tematika, ir jos raiška tarpusavyje glaudžiai susijungia.
Turbūt šių prieskonių ir pritrūksta tose dalyse, kuriose veikia realistiškos lėlės ir skamba tvarkingos istorijos, – vis justi toks atsargumas, – gal lėlės visa tai net įpareigoja. Nes, atrodo, yra tiek daug erdvės tuos baro lankytojo, viliokės, skaitančios valytojos ir santechniko gyvenimų pasakojimus praskleisti ir sukurti ne tik atmosferos griaučius, bet suvis ją užpildyti. Spektaklio pabaigoje nuskambanti ikoniška Jacquesʼo Brelio daina „Ne me quitte pas“ sugeba dar šiek tiek numalšinti tikro baro atmosferos troškulį, nors tuo pačiu metu ir primena, iš kur tas troškulys kilo. Mat stiklinės sklidinai nepripildė.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
