Suvaldytas „Chaosas” ir griežtieji „Fundamentalistai”

Helena Autio-Meloni 2012-01-05 Teatteri, 2011, Nr. 8

aA

Svarbiausiame Suomijos teatro žurnale „Teatteri-lehti pasirodė daugelio projektų iniciatorės ir suomių dramaturgijos propaguotojos Helenos Autio-Meloni straipsnis apie „suomiškąjį Lietuvos dramos teatrų sezoną.

Naujasis teatro direktorius Martynas Budraitis ir naujasis meno vadovas Audronis Liuga Lietuvos nacionalinį teatrą naujina aktyviai, žvilgsnį nukreipdami ir į Suomiją. Viena spalio mėnesio savaitė neoficialiai buvo skirta Suomijai: įvyko Mikos Myllyaho „Chaoso” ir Juhos Jokelos „Fundamentalistų” premjeros, programą pratęsė Kristiano Smedso režisuotas spektaklis „Liūdnos dainos iš Europos širdies”. Tuo pat metu Kauno dramos teatre buvo parodytas Jono Jurašo režisuotas Sofi Oksanen „Apsivalymas”, o Vilniaus rusų dramos teatre rengiamas Anos Krogerus „Iš meilės man”. Tikras suomių bumas - verta pažiūrėti! Čia atkreipsiu dėmesį į dvi matytas premjeras.

Lietuvoje gyvenanti, Rusijoje gimusi ir Jeilyje mokslus baigusi režisierė Yana Ross autoriaus Mikos Myllyaho tekstą pertvarkė griežta ranka. Režisierė sako išbraukusi maždaug trečdalį pjesės teksto ir papildžiusi jį dialogais, atsiradusiais per aktorių improvizaciją. Ross nepakluso Myllyahui ir tuo požiūriu, kad fiziškai ne visus pjesės veikėjus išvedė į sceną. Šeši puikūs aktoriai sukasi šiandienos „juodojoje skylėje” su kalbėtojų pakylom, kapučino kava, tekstų kopijomis, reklamomis ir mikrofonais.

Spektaklio stilingumą atskleidžia vien nedidelės scenos vaizdas: jos sienos bei grindys padengtos juoda medžiaga su užrašais, panašiais į matematikos formules ant mokyklinės lentos, bet atidžiau įsižiūrėjęs pamatai, jog tai kavinės meniu su kainomis. Scenos gale kabanti žalia mokyklinė lenta vėliau pavirsta įspūdingu videoekranu, kurio vaizdai su stropiomis skruzdėlėmis, gėlių žiedais ir plūstančiomis bangomis nustato ritmą,kuriuo keisis aktorių jausmai. Spektaklio garsiniam fonui panaudojamas kasdienybės chaoso keliamas triukšmas. Materialiausias scenovaizdžio lygmuo - mokyklos klasė su suolais - sugrąžina vaikystės išgyvenimus, čia pamatome mokytoją, kuri užveda suomių liaudies dainą. Mokinių „juodosios dėžės” - tai suolo turinys, atskleidžiantis apie mus viską, norime to ar nenorime.

Įtikinantis aktorių darbas, stilinga ir tikslinga scenografija, vizualiai drąsi ir psichologiškai įtaigi režisūra piešia mūsų laikų ir mūsų pačių paveikslą. Pasak Yanos Ross, „valdžia ir ekonomikos elitas manipuliuoja ir perorganizuoja visuomenę globalios katastrofos metu. Šoko apimtam žmogui lengva įpiršti naujus poreikius ir vertybes. Žmogus įtikinamas, kad jis pats niekam negali daryti poveikio, nes „dabar - visuotinės krizės metas”. Mika Myllyaho linksminasi vaizduodamas mažojo žmogaus sutrikimą, bet kartu rimtai apmąsto ir galimybę -o jei vis dėlto.

Yana Ross spektaklio finalą kuria savaip. Myllyaho mums visiems trumpai parodo įmanomą galimybę, netikėtai ir teatrališkai tardamas „jeigu vis dėlto” ir sudarydamas sandėrį su įvarytais į kampą šių dienų lietuviu ir suomiu.

Režisierius Jonas Vaitkus savo ruožtu leidžia aktoriams kalbėti. „Fundamentalistų” efektas paremtas aistringu tekstu, ir Nacionalinio teatro fojė, pritaikytame spektaklio pastatymui, žiūrovai individo dramą stebi užgniaužę kvapą, susikaupę, ir nė vienas iš 70-ies per pertrauką neišeina. Katalikiškos šalies problemos tokios pat kaip kitų tikėjimų kraštuose, - ir čia religija gali pavergti, uždėdama žmogui pakinktus. Juha Jokela, Jonas Vaitkus ir puikūs aktoriai skatina lietuvių publiką pamąstyti apie blogį, vieno žmogaus daromą kitam, apie tai, prie ko priveda saviapgaulė ir šventeiviškumas, bet sykiu ir apie žmogaus stiprią viltį siekti geresnio, galimybę atrasti save ir savo kelią iš chaoso į laisvę.

Iš suomių kalbos išvertė Aida Krilavičienė

recenzijos
  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.