Suvaldytas „Chaosas” ir griežtieji „Fundamentalistai”

Helena Autio-Meloni 2012-01-05 Teatteri, 2011, Nr. 8

aA

Svarbiausiame Suomijos teatro žurnale „Teatteri-lehti pasirodė daugelio projektų iniciatorės ir suomių dramaturgijos propaguotojos Helenos Autio-Meloni straipsnis apie „suomiškąjį Lietuvos dramos teatrų sezoną.

Naujasis teatro direktorius Martynas Budraitis ir naujasis meno vadovas Audronis Liuga Lietuvos nacionalinį teatrą naujina aktyviai, žvilgsnį nukreipdami ir į Suomiją. Viena spalio mėnesio savaitė neoficialiai buvo skirta Suomijai: įvyko Mikos Myllyaho „Chaoso” ir Juhos Jokelos „Fundamentalistų” premjeros, programą pratęsė Kristiano Smedso režisuotas spektaklis „Liūdnos dainos iš Europos širdies”. Tuo pat metu Kauno dramos teatre buvo parodytas Jono Jurašo režisuotas Sofi Oksanen „Apsivalymas”, o Vilniaus rusų dramos teatre rengiamas Anos Krogerus „Iš meilės man”. Tikras suomių bumas - verta pažiūrėti! Čia atkreipsiu dėmesį į dvi matytas premjeras.

Lietuvoje gyvenanti, Rusijoje gimusi ir Jeilyje mokslus baigusi režisierė Yana Ross autoriaus Mikos Myllyaho tekstą pertvarkė griežta ranka. Režisierė sako išbraukusi maždaug trečdalį pjesės teksto ir papildžiusi jį dialogais, atsiradusiais per aktorių improvizaciją. Ross nepakluso Myllyahui ir tuo požiūriu, kad fiziškai ne visus pjesės veikėjus išvedė į sceną. Šeši puikūs aktoriai sukasi šiandienos „juodojoje skylėje” su kalbėtojų pakylom, kapučino kava, tekstų kopijomis, reklamomis ir mikrofonais.

Spektaklio stilingumą atskleidžia vien nedidelės scenos vaizdas: jos sienos bei grindys padengtos juoda medžiaga su užrašais, panašiais į matematikos formules ant mokyklinės lentos, bet atidžiau įsižiūrėjęs pamatai, jog tai kavinės meniu su kainomis. Scenos gale kabanti žalia mokyklinė lenta vėliau pavirsta įspūdingu videoekranu, kurio vaizdai su stropiomis skruzdėlėmis, gėlių žiedais ir plūstančiomis bangomis nustato ritmą,kuriuo keisis aktorių jausmai. Spektaklio garsiniam fonui panaudojamas kasdienybės chaoso keliamas triukšmas. Materialiausias scenovaizdžio lygmuo - mokyklos klasė su suolais - sugrąžina vaikystės išgyvenimus, čia pamatome mokytoją, kuri užveda suomių liaudies dainą. Mokinių „juodosios dėžės” - tai suolo turinys, atskleidžiantis apie mus viską, norime to ar nenorime.

Įtikinantis aktorių darbas, stilinga ir tikslinga scenografija, vizualiai drąsi ir psichologiškai įtaigi režisūra piešia mūsų laikų ir mūsų pačių paveikslą. Pasak Yanos Ross, „valdžia ir ekonomikos elitas manipuliuoja ir perorganizuoja visuomenę globalios katastrofos metu. Šoko apimtam žmogui lengva įpiršti naujus poreikius ir vertybes. Žmogus įtikinamas, kad jis pats niekam negali daryti poveikio, nes „dabar - visuotinės krizės metas”. Mika Myllyaho linksminasi vaizduodamas mažojo žmogaus sutrikimą, bet kartu rimtai apmąsto ir galimybę -o jei vis dėlto.

Yana Ross spektaklio finalą kuria savaip. Myllyaho mums visiems trumpai parodo įmanomą galimybę, netikėtai ir teatrališkai tardamas „jeigu vis dėlto” ir sudarydamas sandėrį su įvarytais į kampą šių dienų lietuviu ir suomiu.

Režisierius Jonas Vaitkus savo ruožtu leidžia aktoriams kalbėti. „Fundamentalistų” efektas paremtas aistringu tekstu, ir Nacionalinio teatro fojė, pritaikytame spektaklio pastatymui, žiūrovai individo dramą stebi užgniaužę kvapą, susikaupę, ir nė vienas iš 70-ies per pertrauką neišeina. Katalikiškos šalies problemos tokios pat kaip kitų tikėjimų kraštuose, - ir čia religija gali pavergti, uždėdama žmogui pakinktus. Juha Jokela, Jonas Vaitkus ir puikūs aktoriai skatina lietuvių publiką pamąstyti apie blogį, vieno žmogaus daromą kitam, apie tai, prie ko priveda saviapgaulė ir šventeiviškumas, bet sykiu ir apie žmogaus stiprią viltį siekti geresnio, galimybę atrasti save ir savo kelią iš chaoso į laisvę.

Iš suomių kalbos išvertė Aida Krilavičienė

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.