Suvaldytas „Chaosas” ir griežtieji „Fundamentalistai”

Helena Autio-Meloni 2012-01-05 Teatteri, 2011, Nr. 8

aA

Svarbiausiame Suomijos teatro žurnale „Teatteri-lehti pasirodė daugelio projektų iniciatorės ir suomių dramaturgijos propaguotojos Helenos Autio-Meloni straipsnis apie „suomiškąjį Lietuvos dramos teatrų sezoną.

Naujasis teatro direktorius Martynas Budraitis ir naujasis meno vadovas Audronis Liuga Lietuvos nacionalinį teatrą naujina aktyviai, žvilgsnį nukreipdami ir į Suomiją. Viena spalio mėnesio savaitė neoficialiai buvo skirta Suomijai: įvyko Mikos Myllyaho „Chaoso” ir Juhos Jokelos „Fundamentalistų” premjeros, programą pratęsė Kristiano Smedso režisuotas spektaklis „Liūdnos dainos iš Europos širdies”. Tuo pat metu Kauno dramos teatre buvo parodytas Jono Jurašo režisuotas Sofi Oksanen „Apsivalymas”, o Vilniaus rusų dramos teatre rengiamas Anos Krogerus „Iš meilės man”. Tikras suomių bumas - verta pažiūrėti! Čia atkreipsiu dėmesį į dvi matytas premjeras.

Lietuvoje gyvenanti, Rusijoje gimusi ir Jeilyje mokslus baigusi režisierė Yana Ross autoriaus Mikos Myllyaho tekstą pertvarkė griežta ranka. Režisierė sako išbraukusi maždaug trečdalį pjesės teksto ir papildžiusi jį dialogais, atsiradusiais per aktorių improvizaciją. Ross nepakluso Myllyahui ir tuo požiūriu, kad fiziškai ne visus pjesės veikėjus išvedė į sceną. Šeši puikūs aktoriai sukasi šiandienos „juodojoje skylėje” su kalbėtojų pakylom, kapučino kava, tekstų kopijomis, reklamomis ir mikrofonais.

Spektaklio stilingumą atskleidžia vien nedidelės scenos vaizdas: jos sienos bei grindys padengtos juoda medžiaga su užrašais, panašiais į matematikos formules ant mokyklinės lentos, bet atidžiau įsižiūrėjęs pamatai, jog tai kavinės meniu su kainomis. Scenos gale kabanti žalia mokyklinė lenta vėliau pavirsta įspūdingu videoekranu, kurio vaizdai su stropiomis skruzdėlėmis, gėlių žiedais ir plūstančiomis bangomis nustato ritmą,kuriuo keisis aktorių jausmai. Spektaklio garsiniam fonui panaudojamas kasdienybės chaoso keliamas triukšmas. Materialiausias scenovaizdžio lygmuo - mokyklos klasė su suolais - sugrąžina vaikystės išgyvenimus, čia pamatome mokytoją, kuri užveda suomių liaudies dainą. Mokinių „juodosios dėžės” - tai suolo turinys, atskleidžiantis apie mus viską, norime to ar nenorime.

Įtikinantis aktorių darbas, stilinga ir tikslinga scenografija, vizualiai drąsi ir psichologiškai įtaigi režisūra piešia mūsų laikų ir mūsų pačių paveikslą. Pasak Yanos Ross, „valdžia ir ekonomikos elitas manipuliuoja ir perorganizuoja visuomenę globalios katastrofos metu. Šoko apimtam žmogui lengva įpiršti naujus poreikius ir vertybes. Žmogus įtikinamas, kad jis pats niekam negali daryti poveikio, nes „dabar - visuotinės krizės metas”. Mika Myllyaho linksminasi vaizduodamas mažojo žmogaus sutrikimą, bet kartu rimtai apmąsto ir galimybę -o jei vis dėlto.

Yana Ross spektaklio finalą kuria savaip. Myllyaho mums visiems trumpai parodo įmanomą galimybę, netikėtai ir teatrališkai tardamas „jeigu vis dėlto” ir sudarydamas sandėrį su įvarytais į kampą šių dienų lietuviu ir suomiu.

Režisierius Jonas Vaitkus savo ruožtu leidžia aktoriams kalbėti. „Fundamentalistų” efektas paremtas aistringu tekstu, ir Nacionalinio teatro fojė, pritaikytame spektaklio pastatymui, žiūrovai individo dramą stebi užgniaužę kvapą, susikaupę, ir nė vienas iš 70-ies per pertrauką neišeina. Katalikiškos šalies problemos tokios pat kaip kitų tikėjimų kraštuose, - ir čia religija gali pavergti, uždėdama žmogui pakinktus. Juha Jokela, Jonas Vaitkus ir puikūs aktoriai skatina lietuvių publiką pamąstyti apie blogį, vieno žmogaus daromą kitam, apie tai, prie ko priveda saviapgaulė ir šventeiviškumas, bet sykiu ir apie žmogaus stiprią viltį siekti geresnio, galimybę atrasti save ir savo kelią iš chaoso į laisvę.

Iš suomių kalbos išvertė Aida Krilavičienė

recenzijos
  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.