Atsimenu, kai dar virė ir burbuliavo didžiulė mūsų „Šatėnų“ internetinių komentatorių bendruomenė (dėl jos sunorminimo ir sunaikinimo labai gailiuosi), bet kuri vos paliesta religinė tema būdavo tuoj internautų griebiama ir energingai aptariama. Nemokantiems gyvai tarpusavyje susišnekėti lietuviams, manau, labai trūksta religinės tribūnos. Iš dalies tokia galėtų tapti ir teatro scena, nes joje kartais per stebuklą užsidegusi kūrybinė liepsna gali apšviesti giliausius patamsius.
Taigi Nacionalinio dramos teatro sezoną atidarę „Fundamentalistai“ - aktualus spektaklis. Jis režisieriaus tribūno Jono Vaitkaus sąmoningai išstumtas į fojė, išimtas iš uždaros scenos dėžutės ir jo kontaktai su publika trigubai padidinti - mes visi, čia pat aplink sėdintys, dalyvaujame veiksme, ieškome „istorinio ir simbolinio būdo skaityti Bibliją“.
Deja, taip pat padidinama ir rizika tam naujam spektaklio fundamentui subyrėti, nes verbalinė energija akustiškoje erdvėje aidi ir sklaidosi (oi, ne veltui ta dėžutė buvo sugalvota), Povilas Budrys ir Rasa Samuolytė, kaip balerinos per savo fuetė, vis praranda atskaitos tašką ir virsta „iš koto“. Jie juk privalo greitakalbe išberti ilgiausius tekstus, mes privalome juos išgirsti ir melstis, kad pastoriaus liežuvis neužkliūtų. Tik du aktoriai dirba, o kalbos ponas autorius Juha Jokela sutvėrė dešimčiai.
Kadaise, seniai seniai, šitoje pačioje oranžerijoje Vaitkus rodė tokią nepaprastą „Markizę de Sad“: stiklo durys į Gedimino prospektą ir net didieji fojė paveikslai buvo korektiškai uždengti, per pertraukas nedegė visų šviesų, o puikioji Aldona Janušauskaitė (ir kitos ne mažiau puikiosios) dėvėjo rokokinius kostiumus. Buvo sukurtas tam tikras tematinis intymumas, vaidino ir aktorės, ir pati atmosfera.
„Fundamentalistų“ teologiniai klausimai dorojami be skrupulų, tarsi greitojo maisto užeigoje. Budrys pastoriaus sutaną atsineša pirkinių maiše ir iškratęs pakabina ant vinies, Samuolytė, vaidinanti „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios avelę, trepsi su didelio numerio kedais. Aistringai barjerus tarp realaus gyvenimo ir tikėjimo griaunanti mergina primena (galėtų priminti) Larso von Triero filmo „Prieš bangas“ heroję. Tačiau tik schematiškai, nes ir dviejų žmonių asmeninė istorija, ir jų tikėjimo išpažinimo istorijos paverstos schemomis. Galbūt suomio Jokelos pjesė žmoniškiau papilnėtų ramiai suvaidinta šiltame radijo teatre? Geriau jau tegul mūsų radijas imasi nagrinėti „Faustą“ nei šitą skandinavų dramaturgiją - kiek žinau, ten kultūros politika nuosekliai skatino visus ir daug rašyti, ir va kas išėjo... (Beje, kito mėnesio LNDT premjera irgi pagal suomių pjesę.)
Konservatyvūs protestantai fundamentalistai Bibliją laiko krikščionybės pagrindu ir bijo ją kritikuoti. Samuolytės herojė, įklimpusi į meilės istoriją, išsivaduoja iš tokios baimės. O Budrio herojus, regis, teologijos magistras, lieka toliau tuščiai postringauti su Knyga rankoje. Kartais tokius malonius vyrus juodais kostiumais sutinkame gatvėje.
Sakyčiau, kad kur kas sėkmingiau LNDT sezonas buvo atidarytas ne visų suprastuose ir sukritikuotuose teatro reklaminiuose stenduose. „Aš tapsiu žvaigžde. Aš žudysiu. Aš emigruosiu. Sužinok kodėl.“ Puiku. Suprantu, kad mūsų svarbiausiojo Nacionalinio teatro fundamentalistai viešai pasižadėjo nesifilmuoti televizijoje ir neiti į Seimą; nežudyti žiūrovų spektakliuose; nevažiuoti į užsienio teatrus dirbti ar skinti braškių.
Su geriausiais linkėjimais
