„Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame.“ (Stanisłavas Lemas, „Soliaris“, 1960-ieji. Giedrės Juodvalkytės vertimas į lietuvių kalbą - 1978-ųjų.)
Taip amžinai paklaikęs „Soliario“ stoties mokslininkas Snautas sakė naujai atvykusiam ir netrukus persmelktam visų čia vykstančių keistumynų psichologui Krisui Kelvinui. Ir, žinoma, mums visiems, nuo pat praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio nuolat atvykstantiems kartu su Krisu į kažkur kosmoso tolybėse esančios planetos tyrimų stotį. Daugybei mūsų - vis kitokių, vis kitomis kalbomis skaitančių; su prikauptais tekstais ir vaizdais; su skirtingais lūkesčiais; su įvairiausiais bagažais: Andrejus Tarkovskis, kurio ausyse dar tikrai skambėjo „Andrejaus Rubliovo“ varpai, į „Soliarį“ atsiskraidino pusę muziejaus klasikinės tapybos, - įskaitant Rubliovo „Trejybę“, - ir Bachą; Stevenas Soderberghas pričiupo George'ą Clooney ir jų bendrą norą blokbasterių atmosferą ir filmavimo manierą pakeisti į tai, ką paskui recenzentai pavadino „nebūdingai melancholiška ir intelektualizuota intonacija“, stebėdamiesi žvaigždės gebėjimu pabūti nežvaigžde; lenkų režisierius Grzegorzas Jarzyna į ketvirtąją „Soliario“ ekspediciją pasikvietė po visokias teatrines „planetas“ priskraidžiusią lietuvių aktorių komandą ir pandeminį kontekstą. O bet koks visų keturių ekspedicijų žiūrovas atsiduria keisčiausioje padėtyje, kuri beveik prilygsta pirmojo „Soliario“ gyventojų būvio komplikuotumui ir (psicho)loginiam klampumui: stebėdamas kitas įgulas ir tai, ką su jomis daro planetos okeanas (man patinka šis senovinis 78-ųjų vertimo žodis), tai, ką jos bando daryti okeanui, vieni kitiems ir mums, žiūrovams, jis juk turi ir savo „Soliarį“, kuriame jis - ekspedicijos dalyvis ir jos dalis. Galbūt - kviestas tik Lemo, galbūt - ir Lemo, ir Tarkovskio. Gal šiaip išgirsta apie „Soliarį“ pirmą kartą, bet tai nereiškia, kad jau neatsidūrė nelemtoje stotyje. Gal - visur su savimi tamposi didžiulį mokslinės fantastikos konteinerį ir šiaip gyvena paralelinį gyvenimą ketvirtosios „Star Treko“ bangos kosminėje stotyje „Deep Space Nine“, ir „Soliaris“ jam nemenkai primena šiuos paralelinius namus...
Noriu pasakyti tai, kad visa ši, sakytum, įprasčiausia, kone banali literatūrinio kūrinio pastatymų istorija vis dėlto „nesipasakoja“ vien interpretacijos ar aktualizavimo kontekste: taip, visi minėti Stanisłavo Lemo romano ekranizuotojai ir statytojai turėjo tikslą papildyti, perpasakoti: mokslinę fantastiką (ir jos kinematografinę tradiciją) prisodrinti „aukštąja kultūra“; estetizuoti mokslą; sufilosofinti psichologiją arba išpsichologinti ir bent kiek panaivinti emocijas; ryškinti tai, kas buvo tik užuomina; šešėlinti arba apskritai redukuoti tai, kas buvo juodu ant balto išrašyta dešimtyse puslapių. Ketvirtojo „Soliario“ atveju - dar ir perrašyti ir prirašyti; prisiartinti, kone „praryti“ kiekvieną personažą, panardinti į savo žmogiškąsias ir teatrines patirtis ir taip jį perkeisti savuose kontūruose; tolimo Soliario okeano tyrimų stotį grąžinti į gimtąją planetą ir padėti į Lietuvos nacionalinio dramos teatro statybvietę, taip nuvietinant, įvietinant ir, žinoma, suproginant (nes - atsinaujinusio teatro atidarymas, šventė ir tortas).
Bet čia vėl norėčiau duoti žodį Snautui (Lemo Snautui, ne Gyčio Ivanausko Snautui, kuriam rūpėjo kalbėti apie visiškai kitus dalykus): „Norime surasti savo pačių idealizuotą paveikslą, kažką tobulesnio, arba savo primityvios praeities atvaizdą. <...> O anoje pusėje esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmonijos momentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime, negalime su tuo susitaikyti!”
Snautas kalba apie žmonijos siekį kosminėse platybėse rasti ir suvokti kitokį intelektą, saviapgaulę, esą savo „paprastu kaip žolė“ intelektu ir pažinimo troškimu galime bet ką prisiartinti prie savęs ir tokiu būdu pasiekti taip trokštamą kontaktą su bet kuo, įvairiausia prasme svetima gyvybe. Ir suformuluoja esmę, matricą, kuri egzistuoja visuose genialiuose kūriniuose, kad ir kaip juos interpretuotum, rašytum ar perrašytum.
Ir, būdamas „Soliaris 4” žiūrovu atnaujinto teatro naujoje salėje, stebėdamas spektaklį, kurio teatrinė materija (nuostabių aktorių nuostabi vaidyba, scenografija, muzika, kostiumai - viskas) yra įdomi, išradinga, labai profesionali, niekaip nesupranti, kas ta kita materija, kuri neleidžia priimti šio varianto kaip ketvirtojo „Soliario“ žingsnio, kuris yra tiesiog kitoks, nes kiekvienas privalo būti kitoks? Ogi - šiame veidrodyje veikiausiai atsispindi ne tai, ką norėtum matyti (nors niekaip nepasakytum, kad tame atspindyje nėra tiesos). Ne pažinimo ar būties dilemos, ne dvasios gelmės, ne paslaptys, nepažinumas, neįveikiamumas, o gana nesudėtingai (kad ir skausmingai bei gėdingai) įveikiami... atvejai.
Spektaklio kūrėjai ėmėsi užduoties į savo veidrodžius sufokusuoti mus visus per pandemiją ištikusias patirtis - izoliaciją, akistatą su savimi (arba veikiau - su įvairiausiais ekranais), išopėjusias bėdas ir problemas, užaštrėjusius psichologinius skaudulius. Kiek Lemo tekste gana sunku patikėti, kad Krisas Kelvinas yra profesionalus psichologas (nes jis tarsi nepasitelkia psichologo įrankių spręsti okeano fabrikuojamoms tikrovės problemoms), tiek Jarzynos spektaklyje Kristos (Nelė Savičenko) profesija tampa tvirčiausia konceptualia jungtimi tarp romano ir spektaklio ir apskritai tarsi rimčiausiu akstinu imtis šios medžiagos čia ir dabar. Galima sakyti, kad visą spektaklio veiksmą vyksta psichoterapijos seansai / tyrimai su psichodramos elementais. Būtų nesąžininga teigti, kad Kristos ir jos svečio - nusižudžiusio vyro Hario (Martynas Nedzinskas), Gibariano (Arūnas Sakalauskas) ar Venus (Oneida Kunsunga), Snauto (Gytis Ivanauskas) ir Sesers (Rasa Samuolytė), Sartorijaus (Dainius Gavenonis) ir F (Kęstutis Cicėnas) plėtojamos linijos būtų pernelyg paprastos ar nevertos scenos. Priešingai - esu tikra, kad patys personažai, jų tekstai (dramaturgas - Tomaszas Spiewakas) gimė iš rimtos viso „ekipažo“ bendros kūrybos, kad visa tai yra įdomu ir profesiškai reikšminga kaskart kurti scenoje. Bet - „Soliaris“. Šitame okeane reikia ne matyti, o pramatyti, stengtis įžiūrėti, kankintis dėl to, kad nepavyksta, susidurti su nematomybe ir neįžvelgiamybe, ir galop pasiryžti tam, kad jis įžiūrėtų tave. Kitaip okeanas pavirsta banalia metafora, teatrinės dūmų mašinos benefisu.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
