LRT KLASIKOS laidoje „Performansas“ žurnalistė Indrė Kaminckaitė klausė režisierės Eglės Švedkauskaitės, ar statant spektaklį „Sieros magnolijos“ nekilo moralinių dilemų dėl to, kad jauna kūrėja kalba apie vyresnės, ne savo kartos problemas.
Režisierė teigė randanti ir sau aktualių temų bei priminė, kad kūrybiniame procese dalyvauja pjesėje aprašomų kartų atstovai. Adekvačiai atsakytas klausimas visgi lieka svarbus ir įdomus. Viena vertus, kalbėjimas apie „kitą“, uždarbiavimas iš „kito“ patirčių šiandien kartais vadinamas neetišku. Kita vertus, kūrėjo darbas yra suteikti temai ar idėjai meno pavidalą, o ne iškalbėti vien tai, kuo pats gyvena.
Po „Sieros magnolijų“ kilo minčių, kad šis klausimas iš tiesų yra apie menininką(-ą) ir jo(s) gebėjimą kūriniu įsiklausyti į aplinką. Kitaip sakant: kiek autoriui svarbu deklaruoti asmeninę poziciją, o kiek - neutraliai parodyti problemos esmę.
Ankstesniuose E. Švedkauskaitės spektakliuose - „Žmogus iš žuvies“ ar „Žiūrėdama viena į kitą“ - matyta ryški režisierės koncepcija, darbai atrodė gimę iš asmeninio santykio su tekstu ir jo temomis. „Sieros magnolijose“ subjektyvios interpretacijos akivaizdžiai mažiau. Tad nors režisierė tvirtino radusi pjesėje sau aktualius klausimus (pavyzdžiui, karjerizmą), interpretacijos stygius sufleruoja, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarui statyta medžiaga ją jaudina mažiau nei kiti, 2020-2021 metais išleisti kūriniai.
Estų kūrėjo Martino Alguso pjesėje „Sieros magnolijos“ aprašyta vidutinio amžiaus moters Martos istorija. Sėkmingai karjeros laiptais lipanti asmenybė gyvena su ją dievinančiu Ralfu, dėl šių santykių palikusiu šeimą. Vieną dieną Martą pasiekia žinia, kad pagal įstatymą ji privalo prižiūrėti neįgalų tėvą, palikusį šeimą, kai mergaitei buvo penkeri, o iki tol smurtavusį prieš ją ir motiną. Susidūrimas su nesąžininga situacija priverčia moterį permąstyti ir pertvarkyti savo vidinį pasaulį ir aplinką. Tokie procesai yra E. Švedkauskaitės spektaklio ašis.
Jie, panašu, esminiai ir M. Alguso pjesėje, tad nesu tikra, kiek tematikos autorystės priskirti režisierei. Gilūs ir nuoseklūs personažai scenoje įrodo, kad „Sieros magnolijų“ istorija analizuota nuodugniai, daug dėmesio skirta veikėjų psichologinei raidai. Pirmiausiai - Jolantos Dapkūnaitės vaidinamai Martai, stipriai moteriai ir jos bandymams suturėti savo pasaulį jį griaunančių įvykių lavinoje. Spektaklyje lėtai ir nuosekliai plėtojamos skaudinančios aplinkybės, kurios galiausiai išvalo Martos gyvenimą nuo to, kas nereikalinga - pagiežos ir netikusio vyro.
Pačia geriausia prasme spektaklyje nustebina Jolanta Dapkūnaitė, kurios vaidmenis dažnai riboja matomi, bet sunkiai paaiškinami kompleksai. Marta (o su ja - ir pati aktorė) scenoje tvirta, saugi, prasmingai svyruojanti, neprarandanti susitelkimo ir puikiai jaučianti, kada jai laikas atsitraukti, o kada „užimti eterį“.
Ji nekovoja su dažnai perdėm ekspresyvaus D. Gavenonio Ralfu, bet laukia savo eilės ir atsigriebia duete su Ramučio Rimeikio kuriamu neįgaliu Tėvu. Pastarojo vaidmuo itin sudėtingas: būti pasyviu, tačiau įdomiu, vaidinti neįgalų, tačiau išvengti klišių. Ne visuomet procese išliekantį aktorių puikiai apžaidžia J. Dapkūnaitė, naudojanti jį taip, kaip viename interviu įvardino režisierė: kaip nebylų, dukros prisiminimų pripildytą indą.
Iš principo sveikintinas Ralfą vaidinusio Dainiaus Gavenonio ryžtas antrą premjeros dieną kiek glumino. Pirmoje scenoje, kurioje žiūrovams atskleidžiami žavūs, nebrandūs, žaismingi poros santykiai, susidarė įspūdis, kad būtent jis yra pagrindinis personažas, kurio charizma ir linksmumas turi užpildyti įžangos turinį. Tačiau kai su tokia pat energija jis grįžta antroje spektaklio pusėje, jau paaiškėjus, kad istorija sukasi aplink Martos asmenybę, aktoriaus energija atrodo veikiau taškoma, nei tikslingai kreipiama.
Tiesa, personažas yra pasąmoningas savanaudis ir tuo galima pateisinti D. Gavenonio bandymą vien savimi užpildyti sceną, o ne sustiprinti kolegės personažo liniją. Sunkiau personažu pateisinti bandymą juokinti publiką besipinančiu tekstu ar tai, kad aktorius vaidmenyje kol kas nesijaučia patogiai. Žodžiai stringa, o su jais - personažo logika ir spektaklio ritmas. Tai netrukdo aktoriui kurti žavų ir charizmatišką neapsisprendusio, emociškai nestabilaus ir nebrandaus vyro paveikslą; trukdo bendresniems spektaklio procesams.
Aiškesnių santykių tarp personažų (tiksliau, priežasčių, kodėl personažai renkasi būti kartu) stingančios „Sieros magnolijos“ apskritai yra tvarkingas ir paprastas spektaklis, o tai liudija gerą režisūros amato išmanymą. Nors E. Švedkauskaitė slepia poziciją, jos santykis su bendrakūrėjais leidžia pastebėti ryškėjantį režisūros stilių. Aktoriams ji siūlo lengvą, improvizacijoms atvirą vaidybą.
Naujamiestyje esančios „gallery 1986“ erdvės pritaikymą šeimyninei dramai ji patiki skulptorei Onai Juciūtei, kurį įkurdina santykius baltame, iš dviejų pusių nedidelių pakilimų apribotame rombe. Trijuose veidrodžius primenančiuose ekranuose tiesiogiai transliuojamas vaizdas ir Anetos Bublytės projekcijos primena jausmų rentgeną ir vizualiai plečia vidinį personažų pasaulį, estetiškai įsiliedamos į „sterilią“ aplinką.
Viliaus Vilučio šviesų choreografija leidžia pajusti laiko ir erdvės kaitą, sunkiau pastebimą aktorių vaidyboje, tekste ar kostiumuose. O gyvai elektrine gitara atliekama Deimanto Balio muzika ne tiek diktuoja spektaklio ritmą, kiek padeda jį palaikyti, esamuoju laiku reaguodama į šalia veikiančius žmones.
Koordinuodama grupės menininkų darbą, E. Švedkauskaitė „Sieros magnolijose“ integruoja savo stiliaus užuominas: ramybę, susitelkimą į vidinę personažo savijautą, sąlygiškų ir realistinių scenų dermę, švarias mintis. Tai verta įsidėmėti tiems, kurie režisierės spektaklių dar nėra matę - jeigu vertinate ramią estetiką, verta pažiūrėti, ar tik ne tokio teatro ieškote šiandieniniame temų ir išraiškų chaose.
Tik pati E. Švedkauskaitė „Sieros magnolijose“ lieka nuošaliau, atverdama erdvę kalbėti kitiems. Pirmiausia - dramaturgui ir aktoriams, pasakojantiems apie savo amžiaus žmonių interesus. Štai ir atsakymas į klausimą teksto pradžioje: menininkas gali etiškai kalbėti apie „kitų“ problemas, jei pernelyg savęs neafišuoja. Ir menas be deklaratyvios pozicijos gali būti įdomus, nors tas, kuriame jos nejusti - rečiau. „Sieros magnolijas“ priskirčiau antrajam atvejui.
