Išvirkščiame, antigravitacijos dėsniais besivadovaujančiame pasaulyje, kur chaotiškai suvirtusios kėdės kybo virš galvų, suokalbiauja ir stebuklingomis lazdelėmis kerus skleidžia jauniausia režisieriaus Gintaro Varno užburtų teritorijų karta – vaikai, Hogvartso magijos ir kerėjimo mokyklos mokiniai. O gal vis dėlto šikšnosparnėliai? Tada Benjamino Britteno operos „Vasarvidžio nakties sapnas“, grįstos Shakespeareʼo komedijos tekstu-libretu, introdukcija Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje mus pasitinka ne apversta ir iškreipta „normalybės“ sąranga, o tik žvelgiančiųjų iš fėjų, elfų ir kitokios gyvasties kupinos draugijos – šikšnosparnėlių – akimis. Tai LNOBT Vaikų operos studijos, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir berniukų choro „Ąžuoliukas“ dainininkai, kurie daugiau kaip trijų valandų spektaklyje nuolat tai šen, tai ten vis išnirdami kolektyviai arba solo replikuoja „Vasarvidžio“ vyksmą.
Britteno opera „Vasarvidžio nakties sapnas“, o ir apskritai šio kompozitoriaus sceninis veikalas suaugusiesiems, Lietuvoje pastatytas pirmą kartą. Kūrinys datuojamas 1960 metais – modernistinė opera, bet tai anaiptol nėra toks šiuolaikinis opusas, kurio neretai prisibijo XX a. skambesio mažai patyrusi šio teatro ištikimiausia publika. Britteno „Vasarvidis“ – veikiau melodingas tekantis vanduo su baroko raibuliais, nors sykiu ir valiūkiškai temperamentingas. Muzika čia labai atmosferiška, vietomis tapybiška, skamba daug instrumentinių temų ir personažus charakterizuojančių juvelyriškų motyvų, – medžiaga išties sudėtinga atlikti. Muzikos vadovo ir dirigento Martyno Stakionio valdomas orkestras subtiliai, jautriai perteikė šios operos fantastinio pasaulio gyventojų įvairovę ir skirtybes, skaidrų Britteno muzikinį pasakojimą.
Iš pirmo žvilgsnio nepaprastai painų, keisčiausiais personažais gausų Shakespeareʼo komedijos siužetą, paties kompozitoriaus ir jo bendražygio Peterio Pearso tik švelniai kupiūruotą, režisierius Gintaras Varnas scenoje aiškiai struktūruoja ir suteikia galimybę publikai neįklimpti šioje dramaturginėje kebeknėje. Sceniniame pasakojime fokusuojamasi į meilės temą ir romantinių santykių aspektus, apgaubiant juos stebuklinio pasakų pasaulio aura. Spektaklio tema – meilė paveikta sapnų, o sapnai – tai pasąmonės kalba, anot Sigmundo Freudo – giliausių baimių ir fantazijų atspindys. Shakespeareʼas ir Varnas priduria: užtenka vieno miego – vieno sapno – kad nubudęs pasikeistum.
Spektaklis skyla į dvi kontrastingas dalis: ilgąją – šimto minučių trukmės – gana lyrišką, sapnišką meilės su visomis jos komplikacijomis (o kartu ir nuoboduliu) išpasakojimą, ir trumpąją – kone perpus trumpesnę – komišką, žaismingą, todėl praskriejusią akimirksniu. Bet be pirmosios, nors ir pasikėsinusios kartu ir publiką nulydėti į sapnų karaliją, toji antroji tebūtų atrodžiusi tik paikas spektakliukas.
„Vasarvidžio nakties sapno“ premjerą teko matyti pirmąjį premjeros vakarą, kovo 20-ąją, tad gaila, bet negaliu palyginti abiejų, iš pirmo žvilgsnio išties įspūdingų atlikėjų sudėčių, tad ir jų poveikio spektaklio visumai. Mano matyta pirmosios sudėties, vadinamoji operos „pirmoji pora“ – fėjų ir elfų karalienė Titanija (sopranas Lina Dambrauskaitė) ir karalius Oberonas (amerikiečių kontratenoras Lawrenceʼas Zazzo) – pasirodė tvirtai ne tik vokaliai (Zazzo repertuare Oberonas yra jo ikoninė partija, o Dambrauskaitei tai buvo debiutas), bet ir vaidmenis sukūrė išraiškingus. Dambrauskaitės Titanija buvo ir žmogiška, ir antgamtiška, lanksčiai permainydavo savo vaidmens dualumą; Zazzo Oberonui teko vienpusiškesnis, lengvai atpažįstamas pasakinio valdovo įvaizdis ir patriarchalinė laikysena. Apskritai „Vasarvidžio nakties sapne“ dalyvauja dvi dešimtys solistų, kuriančių dar daugiau vaidmenų, todėl visus išvardyti ir aptarti reikėtų atskiros recenzijos; be to, ne visų vaidmenų atlikėjams teko ryškesnės aktorinės užduotys, tačiau visiems bendra tai, jog buvo galima aiškiai justi, kad solistai įdėjo daug darbo ruošdami daugumai jų visiškai naujas vokalines partijas. Tai, kas vis dėlto atrodė taip pat bendra daugeliui – ne visada suprantama anglų kalba, mūsų operos teatre apskritai skambanti gana retai. Kita vertus, vargu ar žiūrint šią operą ausys spėtų paskui intensyvų šekspyriškąjį tekstą net jei jis būtų dainuojamas lietuviškai.
Malonias išimtis, dorojantis su anglakalbės tarties iššūkiais, buvo galima išgirsti prabilus Dambrauskaitės Titanijai (savaime suprantama, ir Zazzo Oberonui, nes solistui anglų kalba yra gimtoji) bei kalbamąjį Pako vaidmenį tą vakarą sukūrusiam aktoriui Robertui Petraičiui (o Pako antrininkas – Nojus Žalys – sceną vis nebyliai perskrosdavo ant šluotos)[1]. Tikriausiai nieko keisto, kad vaidybos aspektu pats žavingiausias buvo nedainuojamąjį personažą – tarsi atklydusį iš britų barokinės semi-operos – įkūnijęs profesionalus dramos teatro aktorius. Raiški, tarsi iš natų artikuliuojama, intonaciškai pagavi ir, svarbiausia, suprantama Petraičio anglų kalba leido patirti Pako vaidmens visumą, ypač reikšmingą jo paskirtį operoje. Čia jis ne tik Oberono užduočių vykdytojas-tarnas, bet ir į daugybę mikroistorijų išsklidusio siužeto „vadybininkas“, o gal ir savotiškas įvykių režisierius-mėgėjas. Kodėl mėgėjas? Nes nuolat klysta ir nėmaž nesuka dėl to galvos, o jo lemtingos klaidos ir grakštus dalyvavimas tampa spektaklio vyksmo varikliu.
O štai antroje spektaklio dalyje, toje perpus trumpesnėje, buvo azartiška patyrinėti, ką reiškia profesionalioje scenoje vaidinti Aktorių-mėgėją, kad tai nebūtų mėgėjiška. Ir ką apskritai veikti režisieriui Gintarui Varnui operoje, kurioje galiausiai tenka pastatyti dar vieną spektaklį, tik jau mėgėjų teatro šedevrą – pramogą, skirtą įsimylėjėlių vestuvėms atšvęsti. Šiame kontekste neįmanoma iš galvos išmesti latvių režisieriaus Alvio Hermanio, dirbusio su žymiausiais operos solistais garsiausiose pasaulio scenose, savo dienoraštyje užrašytos skambios frazės apie operos žanrą ir jo atlikėjus: „Geniali muzika, abejotina dramaturginė medžiaga, „liaudies teatro“ aktoriai. Tačiau pastarieji geba išgauti garsą, neretai prilygstantį kerams“[2]. Žinoma, Hermanis paironizavo, bet tenka pripažinti, kad nors opera sparčiai keičiasi aktorystės naudai, vis dar didelei daliai operos dainininkų – nuostabių balsų savininkų – vaidyba nėra stiprus įgūdis. Tačiau opera „Vasarvidžio nakties sapnas“ pasiūlo dar vieną paradoksą: solistui norint suvaidinti Aktorių-mėgėją, kaip tik profesionalios aktorystės įgūdžių čia prisireikia labiausiai.
Antroje spektaklio dalyje vasarvidžio nakties sapnų paveikti įsimylėjimai galiausiai pavirsta trigubomis vedybomis. Savo dovaną – labai linksmą ir nuobodžią tragediją „Piramas ir Tisbė“ – rengia ir šeši įvairių amatų atstovai, prisiimantys ir aktorių-mėgėjų pareigas (vaidmenis atliko solistai: Tadas Girininkas, Liudas Mikalauskas, Rafailas Karpis, Paulius Prasauskas, Mindaugas Jankauskas, Mindaugas Tomas Miškinis). Varnas šį metateatrinį epizodą sukūrė su lengva pašaipa – ne pikta ar pajuokiančia amatininkų-artistų mėgėjiškumą, o veikiau atlaidžia – žaidybiškai, nerūpestingai, it pats būtų šiek tiek persikūnijęs į „Vasarvidžio“ Paką.
Mėgėjų vaidinimas apie tragišką Piramo ir Tisbės (beveik kaip taipogi šekspyriškoji apie Romeo ir Džuljetą) meilės istoriją į visą „Vasarvidžio nakties sapną“ įneša naujos, kitokios gyvybės – visa jėga, greitu tempu – ir to verta laukti du trečdalius operos, geras porą valandų. Žodis nuobodulys (nors taip žada spektaklio žanras) iš tiesų mažiausiai tinkamas šiam vaidinimui. Tai lėlių ir Sienos spektaklis. Man teko matyti T. Girininko Piramą ir R. Karpio Tisbę. O kas šiame spektaklyje yra personažas Siena (įkūnijama M. Jankausko) būtų sunku pasakyti – kostiumas, lėlė ar dekoracija? Jiems talkina distrofikas Liūtas, Mėnesiena plačiais delnais ir, žinoma, Režisierius-mėgėjas. Išradingai dailininkės Julijos Skuratovos sukurtos lėlės (ypač įspūdingų gabaritų, scenoje vos išsitenkantis Liūtas) pelno visų – ir spektaklio vestuvininkų, ir žiūrovų salėje – simpatijas. Be to, jau anksčiau ne kartą teko įsitikinti, kaip magiškai Varno režisūroje susijungia Skuratovos lėlės ir opera. Šiuokart Britteno opera padiktuoja kiek neįprastas taisykles, bet jos pabaigoje išnyrantis „Piramo ir Tisbės“ vaidinimas žavi savo paprastu naivumu bei aiškiai regimomis nuoširdžiomis Aktorių-mėgėjų pastangomis. Justi, kad ne tik personažams, t. y. Aktoriams-mėgėjams ir šių vaidmenų atlikėjams, bet ir režisieriui Gintarui Varnui bei choreografei Elitai Bukovskai patiems tapo tikra švente būti šio vaidinimo autoriais.
Scenografo Vytauto Narbuto spektakliui sukurtas scenovaizdis, kuriame dominuoja devyni tūriniai objektai, nuolat transformuojamas pagal operos siužeto padiktuotą veiksmo vietų kaitą. Pradžioje jie, regis, mena analaikybės tvirtovę, pilis ar koplyčias, kiek primenančias haripoterišką estetiką. Ir ne tik ją. Daug „Vasarvidžio nakties sapno“ vizualiosios atmosferos ataidi ankstesnius Gintaro Varno spektaklius, sukurtus dramos ir operos scenose, nors scenografai bendradarbiaudavo vis kiti: toji tvirtovė ar koplyčios tarsi atklydo ir iš „Oidipo mito“ (scenografija Gintaro Makarevičiaus; Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2016); o šioms devynioms konstrukcijoms pavirtus žolynų ir miškų apsuptimi kaipmat atminty iškilo „Korneto“ žaliųjų abstrakcijų fonas (scenografija Medilės Šiaulytytės; LNOBT, 2014). Galiausiai objektai atsisuka iki tol slėptais fasadais ir pavirsta amatininkų namais, juosiančiais senovinę aikštę. Dinamiška, lengvai modifikuojama ir mobili, tarsi akompanuojanti atlikėjams Narbuto scenografija padeda struktūruoti pasakojimą ir sklandžiai organizuoti sceninį veiksmą, ypač ilgą pirmąją spektaklio dalį, kurios nė karto nepertraukia pauzės scenovaizdžiui keisti. O antroje operos dalyje scenografija radikaliai keičiasi, tampa artima beveik operetei: LNOBT scenoje išeksponuojama kita scena – aksominėmis užuolaidomis, įrėminta kolonomis ir pompastišku gipso lipdinių dekoru, – ji tvirtina šventės nuotaiką, bet pirmiausia siunčia pažadą, kad regėsime kažką išties komišką; šiuokart – Piramo ir Tisbės tragediją.
Jeigu kuriant scenovaizdį vadovautasi nuoseklumo ir kontrasto principais, tai Juozo Statkevičiaus sumanyti kostiumai pristatė laikmečių, stilistikos, medžiagiškumo skirtybes. Magijos mokyklos uniforminius apsiaustus scenoje keitė Titanijos ir Oberono manieringi, stilizuotomis istorinėmis ir fantasy garderobo detalėmis prisodrinti kostiumai, Pakas beveik šiuolaikiniu dailiai sukirptu frakeliu ir latekso kelnėmis, o įsimylėjėliams teko praėjusio amžiaus 3-iojo dešimtmečio tarpukario elegancija, gal ne visai praktiška lakstyti po miškus ir žolynus, net jeigu tai tik vasarvidžio nakties sapnas.
Atrodytų, šiame „Vasarvidžio nakties sapne“ visko per daug: apstu keisčiausių personažų, įvykis veja įvykį, o scenoje – dar daugiau nuorodų, ženklų, įvaizdžių, stilistikų. Žiūrėti ilgą ir kiek prailgstantį spektaklį (ypač jo pirmąją dalį) – sunku, bet šios vasarvidžio kelionės gaires puikiai nužymi Brittenas, jo muzikos malonumas. Ir mąstymo, jau pasibaigus spektakliui. Nes neapleidžia jausmas, kad Gintaras Varnas čia savo stichijoje: gėlių, miškų, sapnų, lėlių, fantazijų ir operos.
[1] Aktoriai Robertas Petraitis ir Nojus Žalys dvilypio (kalbančio ir skraidančio-tylinčio Pako) vaidmens dalimis keičiasi skirtingose spektaklio atlikėjų sudėtyse.
[2] Hermanis, Alvis. Dienoraštis. Vilnius: Krantų redakcija, 2018, p. 102.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
