Dar iki Rolando Kazlo monospektaklio „Geležis ir sidabras“ premjeros, įvykusios Vilniaus teatre „Lėlė“, spaudoje šmėkštelėjo nuotrauka: miesto dulkių nujuodintų daugiaaukščių namų fone stovintis aktorius - kaip gyva realaus gyvenimo žaizda. Gal net ne žaizda, o žmogus „kaip visi“: gyvenantis, jaučiantis ir, svarbiausia, mąstantis. Šiandien kultūra papuolė tarytum tarp dviejų polių: vieni bando užkelti ją ant pjedestalo, apipinti įvairiomis teorijomis, kiti nesibodi komercinių atspalvių, o tam, be abejo, argumentų niekada netrūksta. Kazlo aktorinei prigimčiai svetimi ekscentriški teatro eksperimentai. Nieko nedeklaruodamas, nieko neįrodinėdamas jis atėjo pas savo kraujo brolius - lėlininkus, kurie pastaruoju metu išgyvena tam tikrą renesansą, ir sudarė puikų sandorį, kurio rezultate gimė mažas stebuklas.
Spektaklis - su retro atspalviu. Kazlas grįžta į laikus prieš gerus tris dešimtmečius, kai intensyviausiai kūrė jo netikėtas atradimas - poetas Vladas Šimkus (1936-2004). Su pilku paltu, odiniu, nudrengtu, pradėtų ir neužbaigtų minčių pilnu portfeliuku nešinas... Mylėdamas gyvenimą, jis pasisavino tai, kas yra mūsų praeitis, net jeigu ir judėjimo trajektorija - kiek kita: dvasinis atpažinimas - persismelkęs iki kaulų smegenų. Šiek tiek naftalinu dvelkiančioje aplinkoje, kurią keliais apibendrintais potėpiais perteikė dailininkė Neringa Keršulytė, Rolandas Kazlas sukūrė ne tik praėjusio laikmečio žmogaus-poeto portretą, bet ir šiandienos žmogų, kuris gyvena tuose tūkstančiuose į dangų spoksančių langelių, kuris lygiai taip pat, kaip kadaise poetas Šimkus, kankinasi dėl kiekvieno savo žodžio, minties, poelgio.
Kazlui rūpi jautrus žmogus. Jis ne tik gerbia žmogų (tai šiandien reta), bet bando nušluostyti nuo akinių dulkes, kurios neleidžia regėti to žmogaus grožio. Savąjį dvasinės polifonijos pripildytą žmogų Kazlas dėlioja iš atskirų „pasąmoninių“ segmentų. Žiūrovui, nors ir ypatingai lėtai, kartais gal net per lėtai, pasakojama istorija žmogaus, kurio visas gyvenimas gali sutilpti į mažą, gal kiek net žiurkių apgriaužtą portfeliuką. Tai galima pavadinti poezija. Jos gylis ir talpumas beribiai. Kazlas spektaklio pabaigoje, išmesdamas portfelį į viršų, tarytum išlaisvina poeziją skrydžiui. Simboliška, ji ir lieka viršuje - „danguje“. O pati poezija Kazlui yra ne kas kita, kaip krauju nugyventas gyvenimas. Tokia kūrybos aistra pasižymėjo Vladas Šimkus. Realistinis minimalizmas, kapota kalba ir struktūrinis mąstymas, žaismė ir lengvumas - visa tai, ko reikia brandžiam meno kūriniui. Tarytum bėgdamas nuo lyrikos, jis jos neaplenkė. O Kazlas visus poetinius Šimkaus „paklydimus“ pavertė ne tik regimais, bet ir gyvais, lyg puikiame dramos kūrinyje. Aktorius taip išdėliojo poetinę Šimkaus dramaturgiją, kad iš jos tarytum susiformavo šiuolaikinė drama. Jos siužetas tapo ne tik atpažįstamai tikslus, bet sklidinas šmaikščių pastebėjimų, subtilaus humoro. Tai yra paradoksų kalba, kurioje susiformuoja be galo platus asociacijų laukas.
Mylimoji, traukinys, laukimas, kaimynų barniai, beldimas į radiatorius, miegojimas po staline lempa, kai nėra jokių jėgų ir prasmės kažką keisti, rašytų eilių ir suglamžytų lapų, lyg žydinčių baltų žiedų lietus... Kazlas apgalvojęs kiekvieną sceninę minutę. Jis kaip alchemikas ieško ir atranda ypatingus prasmių lydinius. Kazlas neatsisako ir humoro: dar uždangai neprasiskleidus vėluojančiai publikai jis paruošęs kelias pastabas, ir negali atskirti, ar sako jas savo, ar Šimkaus vardu. Netikėtai jis iš žiūrovų salės įžengia į sceną, taip netikėtai jį išneša šio teatro šeimininkai, pasodinę ant sunertų rankų - lyg vaikų darželyje. Taip ir girdi, kaip Kazlas sako: „Aš trumpam atėjau ir visiems laikams išeinu...“. Laikinumo ir akimirkos sustabdymas, besiskleidžiančio grožio ir kankinančios nykumos paralelės sudaro Kazlo teatrinio gyvenimo šerdį.
Kazlas, kurdamas „Geležį ir sidabrą“, nieko neutriravo, nepersūdė, neužgriozdino minčių daugiasluoksnėmis metaforomis ir, svarbiausia, - neskubėjo. Poezijoje reikia mokėti skaityti tarp eilučių; taip pat ir teatre: dažnai mums atrodo, kad viską suvokiame, bet teatre tekstas kartais lieka nebylus, nes jo būna pakankamai daug. „Geležis ir sidabras“ - autentiškas mažos formos spektaklis. Lietuvoje poezija visais laikais buvo svarbi, nors teatras gana sunkiai ją prisijaukina. Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis išsiskleidė būtent „Lėlės“ teatre, o su Kazlo pagalba į „Lėlę“ atėjo Šimkus.
Dailininkės Neringos Keršulytės buvimas šiame spektaklyje juntamas nuo pradžios iki galo. Ji rūpinosi vientisa spektaklio spalvų gama, visa vaizdinių partitūra. Čia visko nedaug: stalas, kėdės, uždanga. Tiksli vaizdinė praėjusiojo laiko charakteristika palieka labai daug galimybių atpažinti, susitapatinti. Kaip iš savęs, taip ir iš dailininkės, Rolandas Kazlas nereikalavo „nežinomųjų“. Jis statė spektaklį apie žmogų, kuris diena iš dienos po mažiausią kruopelytę nešė medų į savo avilį. Tai švytinčio, medumi kvepiančio avilio gyventojas, kurio paveikslą spektaklio kūrėjai išryškino į praeitį nugrimzdusios tikrovės šviesa.
Kazlas - vaikiškai skaidraus veido, išraiškingų rankų, ypatingos plastikos - „Lėlėje“ pademonstravo ne aktorinius sugebėjimus, bet ir mokėjimą sukurti inscenizaciją, diagnozuoti laikmetį. Meno kalba jis prabilo į žiūrovus, kurie vertina jį, dėl jo eina į teatrą, pasiilgsta jo. Rolandas Kazlas nekoketuoja su savo gerbėjais. Į savo avilį nešdamas medų, jis pagydo ne vieną teatrui atvirą sielą.
