Aktorius atrado artimą sielą

Rūta Oginskaitė 2009-02-25 Lietuvos rytas, 2009 02 25
Poetas Vladas Šimkus. Foto iš tekstai.lt

aA

Rolandas Kazlas, kurį laiką manęs, kad nesupranta poezijos, surado sau artimą poetą. „Lėlės“ teatre įvyko aktoriaus monospektaklio „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus eilėraščius premjera.

Spektaklyje „Geležis ir sidabras“ R.Kazlas deklamuoja V.Šimkaus eilutes: „Tai kas, kad mes nuolatinėj kelionėj - /Nė vienas širdies virpesys nepražus, /Ir tu pastversi /Tiesiai perone /Neatvėsusius mano žodžius“.

Aktorius deklamuoja, džiaugiasi ir stebisi - žiūrovų reakcija premjerų metu įrodė, kad poeto žodžiai tikrai neatvėsę. O juk poezijos rinkinys „Gražiausia sekundė“, kuris prasideda cituotu eilėraščiu, buvo išleistas 1960 metais. Ir paties poeto nebėra jau nuo 2004-ųjų, o ir rašyti eilėraščius jis nustojo pernelyg anksti - jo paskutinės knygos yra datuotos 1973, 1982 metais.

Liko vertėjas ir redaktorius

Kurdamas spektaklį „Geležis ir sidabras“ R.Kazlas dirbo tarytum kultūros archeologas. Aktoriui rūpėjo kuo daugiau sužinoti apie poetą, kuris jam atrodo „išmintingai nerimtas arba tiesiog žemiškai paprastas“. Ir nors pats R.Kazlas dar buvo ketverių metukų vaikas, kai pasirodė pašaipūniška V.Šimkaus knyga „Bitės pabėgėlės“, šiandien jis žino, kad tada, 1973-iaisiais, „visi citavo“ ten paskelbtas parodijas.

Būtent toje knygoje tarytum juokaudamas V.Šimkus pareiškė tai, kas dabar cituojama kaip chrestomatija: „Ir jeigu sielvartingos mano strofos / taip pat priartina prie katastrofos - pasiaukoti pirmas aš galiu. / Einu į potekstę. Tyliu“. O iš tikrųjų tai būta poeto nuosprendžio sau. Toliau poetas buvo tik vertėjas ir kitų poetų redaktorius. Anot literatūros tyrinėtojos profesorės Viktorijos Daujotytės, dirbdamas su kolegų rankraščiais V.Šimkus sugebėdavo „paskaitomą knygą (taip pat ir eilėraščių) padaryti ir iš niekalo“.

Nuo komizmo - dramos link

R.Kazlas „Geležyje ir sidabre“ tapo personažu, paklusdamas poeto eilių tėkmei, o šiam personažui aplinką sukūrė scenografė Neringa Keršulytė. Toji aplinka - ir teatras su žaisminga „Lėlės“ uždanga, ir vienišo žmogaus kambarys.

Spektaklio pradžiai R.Kazlas - inscenizacijos autorius ir režisierius - pasirinko šmaikščiuosius eilėraščius iš „Bičių pabėgėlių“. Pats personažas - tarsi žmogus iš minios, publikos dalis. Jis ir užlipa į sceną iš salės. Šnekina žiūrovus taip, kad šie atsiliepia. Kontaktas užmezgamas, ir toliau R.Kazlas veda savo žiūrovus gilyn į V.Šimkaus poeziją. Gilyn - vadinasi, ten, kur rimčiau ir skaudžiau. Ir tolyn - į sceną, kurią slėpė uždanga, į sielą, kuri dangstėsi ironija.

Prie žodžio prideda judesį

Regime vaidinamus eilėraščius. Ne vien žodžių, bet ir judesio išraišką. Tarsi poeto žodis be artisto pavaidinimo nepasiektų adresato ar nebūtų teisingai suprastas. Bet R.Kazlas žino, ką daro. Sakydamas eilutes apie žmogelį „nelabai tvirtų, matyt, jau kojų“, aktorius tokias kojas dar ir pavaizduoja. Gal šiandieniam žiūrovui tai būtina?

Arba, atsidūrus vienišojo būste, stalinė lempa apdengiama herojaus šaliku. Ir štai jau yra tariama pašnekovė - galbūt ilgai laukta moteris „iš Liepų gatvės“. Abu - prie vieno stalo. R.Kazlas akivaizdžiai liepsnoja atrastąja V.Šimkaus poezija. Ta liepsna ir dalijasi. To, ką jis sudėjo į vienos dalies monospektaklį, užtektų bent trims vaidinimams.

Tačiau nenoriu čia pasielgti kaip scenos darbininkai R.Kazlo sumanytame „Geležies ir sidabro“ finale: jie be ceremonijų įsibrauna į vaidinimą ir išgrūda artistą. Užteks, girdi, išpažinčių ir išsidirbinėjimų. Tai, ką matome „Geležyje ir sidabre“, - naujas etapas R.Kazlo kūryboje. Jis pats dar tik apsižiūri, įžengęs į poeziją. O artisto liepsna sušildys dar daug sužvarbusių sielų.

Poetas - tarsi sielos brolis

Rolandas Kazlas,

aktorius

„Visada maniau, kad nemėgstu poezijos, nesuprantu jos. Pirmenybę teikdavau prozai, filosofams, dramaturgams, o į poetus ir eiles žvelgdavau nepatikliai.

Tačiau iš tiesų laukiau ir ieškojau sau artimos poezijos. Jos turbūt reikia ieškoti kaip Meilės, kaip mylimosios, o poeto - kaip sielos brolio. Tokio pat ir sykiu kitokio savęs: jautresnio, atviresnio, subtilesnio, mylinčio ir keistai švytinčio.

Atradęs Vlado Šimkaus poeziją, atradau tai, ko laukiau ir slapta ilgėjausi.“

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.