„Rojaus" kunstkameros taisyklės: Eksponatų rankomis neliesti. Vėlių nemaitinti. Daiktų idėjų ilgai nejudinti (žiūr. Platono instrukcijas). Nekalbėti. Angelų nekutenti. Grojant erdvių muzikos vargonais, rankomis neužkliudyti kitų ekskursantų. Asmeninius daiktus, prisirišimus, aistras ir nuodėmes palikti administratoriui. Ekskursijos trukmė - valanda trisdešimt. Išėjimas - Empirėjuje (per „vaizduotės sūkurį"). Bausmė užsibuvusiems - pataisos darbai devintajame Pragaro rate.
Na ir ką - galvoji, kad gali atskirti pragarą nuo rojaus? „Padanges žydriąsias" nuo skausmo? Šypseną nuo šydo? Karvelėlį mėlynąjį nuo sakalėlio sierojo ar dieviškojo erelio Rojaus palubėj? And did they get you to trade your heroes for ghosts?
Nei galvoju, nei galiu.
Ir čia, pacitavus Vincą Kudirką, Dantę Alighieri ir „Pink Floyd", nelygiomis proporcijomis (Kudirkos naudai) skambančius Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Rojus", būtų galima dėti tašką. Jei nerūpėtų išsiaiškinti, kas vis dėlto įdėta į šią pakuotę. Nejaugi jos turinys - vien menamas ir „nuduodamas" (dabar jau cituojant į spektaklį pridaigstytus įvyniojimo, kevalo, popierinių daiktų „idėjų", greitomis susuktų, sulankstytų dalykų leitmotyvus)? „Tarsi" vaikiškame pasaulyje yra įteisintas kaip kūrybiškumo stimulas, suaugusiame, deja, „tarsi" virsta į „pseudo". Jį tenka skaityti kaip formą, slepiančią tuštumą. Nieką. Ir net neslepiančią, o atvirai ir garsiai apie tą nieką kalbančią. Panašu, kad tapome sceninių tropų nuovargio, pasaulio modelių savi-dekonstravimo, tiesiog viso metaforinio teatro nusivainikavimo (lengvo, nedramatiško, itin autoironiško) liudininkais.
Eimuntas Nekrošius šįkart nekuria to jau minėto pasaulio modelio (kaip metaforinio teatro ir paties modernizmo maksimos). Veikiau - stendą. Muziejaus vitriną. Lyrinės ironijos erdvę, kurioje neapgyvendina Dantės „Rojaus" šventųjų „telefonų knygos". Tekstinės erdvės prasme kone visos triskart trisdešimt trys Alighieri tercinos tilpo, susipakavo į penkis Vinco Kudirkos „Karvelėlio posmus". Iš po šio paukštelio sparnų išsprūdo vos kelios strofos, kurių, ko gero, labiau reikėjo ne kūrinio prasmei, dramaturgijai ar herojų charakteristikai, o kaip erdvinių nuorodų ir demaskuotų metaforų.
Scenografas Marius Nekrošius įrėmino sceninę erdvę trijų stovų su prožektoriais vertikalėmis, nuo kurių paleido Dantės „spindulius skaisčius" - įtempė virves. Virvės-stygos tęsiasi ir žemyn į orkestro duobę, sustiprindamos scenos kaip muzikos kvazi-instrumento temą.
Šioje erdvėje - Rolando Kazlo Dantė, kuris, nuo „Pragaro" per „Skaistyklą" pakilęs iki „Rojaus", virto absoliučiai apibendrinta kūrėjo, menininko, žmogaus figūra. Ievos Triškauskaitės Beatričė yra gerokai arčiau „Karvelėlio" lyrinės herojės nei švytinčios Dantės deivės, kuri veda poetą iki pat Rojaus viršūnių ir ten tarsi susilieja su Mergelės Marijos paveikslu. Nekrošiaus Beatričė taip pat yra visiškai kitame Anapus - sentimentaliame ir graudžiame atminties užribyje tarp pageltusių nuotraukų albumo lapų, ten sudžiovintų žiedelių ir močiutės jaunystės karolių. Tame Anapus gyvena ir kiti „Rojaus" mergaitės ir berniukai, pusiau folkloriniai mūsų prosenelių laikų mergelės ir berneliai, pusiau angelai ar rojaus vėlės - pusiau bendrai nuotraukai surimtėję gimnazistai (pusiau švarkais, pusiau marškiniais).
Pas Dantę angelų darbas - palaimingai sūkuriuoti ir taip išjudinti visą pasaulio judėjimą (pačius angelus, matyt, įsuka „tas, kurs, judindamas viską, Pripildo savo spindulių skaisčių"). Palaimintųjų vėlės darniai rikiuojasi aukštyn kopiančioje padangių architektūroje, skaisčiai šviečia, droviai priartėja ir sprogsta detaliais savo šventųjų gyvenimų aprašymais. Pas Nekrošių jie veikiau yra atminties šešėlių choras, vos vos turiniu apgyvendintos nubyrėjusių freskų figūros, klusniai pasiduodančios atviram sąlygiškumui. Mieli it drugelių kolekcija po stiklu.
Jungiantis visiems spektaklio elementams stiprėja įspūdis, kad pagrindinis šio „Rojaus" muziejaus struktūrinis elementas - dulkės. Jos vienija keistoką atmosferą, kuri pamažu ima rastis kažkur suvokimo dugne: kažkas tarp byrančios Čiurlionio pastelių faktūros ir kraupokų Damieno Hirsto paveikslų iš tikrų drugelių...
Viskas čia nusipučia, nuplaukia, nuteka, nepasilieka. Tyčia, be jokios tragedijos. Žaismingai. Pasidavus Dantės - Rolando Kazlo gana buitiškai aptiktam/ įsteigtam sceninės erdvės dėsniui: erdvė veikia kaip didžiulis jutiklinis ekranas (ar ne ironiška, prisimenant Shakespeare'o trilogijos jautrumą keturiems elementams ir būties erdvės koordinates). Pajudini - pasisuka. Mosteli - nuskrendi. Judesys ranka - žiūrovų salė aukštyn kojomis. Dar viena manipuliacija - užsidega prožektoriaus šviesa. Reikia dramos ar „stebuklo" - raudonas filtras. Tarsi sakytų - žmonės, čia teatras. Ne rojus, ne pragaras ir net ne skaistykla. Ne Florencija, ne Venecija, Jeruzalė ir joks ne Elsinoras. Teatras. Ir nėra jame jokio kito „judintojo", tik aktoriai ir režisieriai, ir dailininkai, ir scenos darbininkai.
Ir dar kai kas: tikrieji šio teatrinio Rojaus šešėliai, nesumaterialėję iki citatos apibrėžtumo... Delnų pliaukštelėjimuose iš užkulisių paskendusi Ofelija, Dezdemona po paskutiniojo šokio, Olga, Maša ir Irina ir visi kiti Rojaus verti Eimunto Nekrošiaus teatro personažai. Balti marškiniai, plaštakos, kojų pėdos. „Hamleto" migla. „Otelo" jūra, kurios liko tik užuomina taurėse, kurias pildo muziejaus sargas, stalo-altorėlio prižiūrėtojas, žemiškųjų reikalų surinkėjas ir pakuotojas, čiurlioniškai susivėlęs muziejinių šlepečių dalintojas (Audronis Rūkas).
Jūros, tos visagalybės, pavertusios ketvirtąją sieną begaline horizontalia plokštuma ir išnešusios sceninį pasaulį su jo butaforine siela į amžinuosius matmenis, čia tikrai nėra (nors ją ir bando prisišaukti, prisitraukti, virvėmis prišvartuoti). Ji nunyko, perdžiūvo balutėmis, susiraukšlėjo tarp senos knygos lapų, virto dulkėmis. Kartu su visais, kurie jos akivaizdoje gyvavo. Liko aidai. Prisiminimų muzika.
Muzika, garsas, jo stichija čia yra materialiausia už viską - sceninį aktorių kūniškumą, žodį, daiktus ir t.t. Ji kalba ir pasako daugiausiai. Ji pavojinga, nuveda nuo sceninio „Rojaus" pasaulio į šiuo atveju žymiai raiškesnius, netgi geriau matomus pasaulius (ypač kai skamba Čiurlionis su neišvengiamomis vaizdinėmis konotacijomis į jo bokštus, angelus, spindulius, iliuzinę, bet gerokai tikresnę už teatrinę butaforiją meninę visatą).
Ir toje stichijoje, tarp virvių-stygų, finale skęsta Dantė su Beatriče. Grimasų iškreiptais veidais. „...ir dingo mana dvasia vaizduotės sūkury".
We're just two lost souls swimming in a fish bowl, year after year, Running over the same old ground. What have you found? The same old fears.
