„Meno forto„ premjera - Dante Alighieri „Rojus“ (režisierius Eimuntas Nekrošius, Lietuvos Nacionalinis dramos teatras)
„Karvelėli mėlynasai, karvelėli tu pilkasai„, - nedrąsiai, pakaitomis sakramentinius, tautosakinius, paprastutėlius Vinco Kudirkos eilėraščio žodžius, kuriuos mūsų chorinės muzikos šedevro lemčiai prikėlė Česlovas Sasnauskas, cypčioja dvi „Rojaus“ augintinės, palaimintosios dangiškos rekrūtės, kol pagaliau sukimba, subėga į graudulingą priedainį - „vai ilgu, vai ilgu„ - kurs sujuda širdy, supulsuoja, subanguoja užgniauždamas gerklę, atsargiai kopdamas sekvencijų laiptais išvirsta į pratisą, tyraširdišką maldą, kurioje tik ilgesys ir gėla. Kažko neatpažinto, neišsipildysiančio ir tolimo. Taip - tai „Rojus“. Viena iš galimų jo versijų.
Jeigu norite, man, pavyzdžiui, šis E. Nekrošiaus „Rojus" regisi labai tautiškas, maironiškas: iš lynų ir virvių Mariaus Nekrošiaus sukurta debesų brigantina tarytumei ramybės uostą pagaliau suradusi Nojaus arka kažkuo primena griežtos, spindulingos Kazio Šimonio paveikslų linijos geometriją, o Rolando Kazlo Dantę ir Ievos Triškauskaitės Beatričę retsykiais pagauni save nesąmoningai tapatinant su Jūrate ir Kastyčiu, kurie nusikamavę, nusiskaistinę savo meilės sopuliuose tarsi prieštvaninės fosilijos pakimba ant sustingusių amžinybės bangų penklinės.
Ta pačia kryptimi galima žvelgti dar giliau ir „Rojuje„ išvysti blėsčiojančias „Eglės žalčių karalienės“ mito skeveldras. Pridėkime dar spektaklio metu lygiai srūvančią šventojo, tragiškojo mūsų dailės ir muzikos nukryžiuotojo, kankinio - Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą „Miške" - ir turime - lietuviškos dvasios vakarą, lietuviškas dausas.
Su juoduojančia kraujo puta. Su balta kreidele, kuria žymimi mylimosios batų padukai, jei atsitiktų kažkas nepataisomo. Su pasiliekančiais mokyklinio amžiaus argonautais - mirusiųjų vėlėmis, traukiančiomis legendinį „Pink Floyd„ hitą „Wish You Were Here“, ir iškeliaujančiais dugno angelais - žiemojančiais paukščiais, prisilesusiais gintarinio nektaro ir gedulingai, užvertus galvas, gargaliuojančiais savųjų padangių „Karvelėlį„. Taip - tai „Rojus“ - kaip amžinas neišsipildymas. Viena iš galimų jo versijų.
Arba „Rojus" - akimirka prieš bausmę, kai prieš žengiant į nežinią viską iki paskutinio siūlo, viską, kas materialu ir nematerialu - rūbus, širdis, knygas, uniformas, batus, žiedus, karolius, gėles, papuošalus, stalo įrankius, netgi kvapus - privalai atiduoti praėjusio amžiaus pradžios vokiečių nebyliojo kino ekspresionistinės siaubo klasikos bruožais išmargintam makabriškam personažui - Audronio Rūko prižiūrėtojui, liokajui, kelneriui.
Arba „Rojus" - miręs muziejus, kuriame būtina vaikščioti su specialiomis šlepetėmis ir eksponatų rankomis neliesti; spengianti tuštuma, kurią galima aktyvuoti garsais, balsu, gestais, judesiais, mintimis. Muziką - taip pat.
Arba „Rojus" - aklavietė, bėgimas ratu, be pradžios ir pabaigos, starto ir finišo, skausmingas ir bejėgiškas, kai bėgi vienas.
Arba „Rojus" - auksu spindintis dangiškas inkunabulas iškeltose aktoriaus-manekeno rankose, pilnas dieviškų Dante Alighieri tercinų, kurių E. Nekrošiui nebereikia. Ir nebereikia klausti - kodėl.
Arba „Rojus„ - tas pats „karvelėlis mėlynasai“: kairė pusė - vyriška, dešinė - moteriška, o po apačia, per vidurį srovena vienas į kitą persiliejančiais, efemeriškais, akvareliniais teatriniais etiudais ištapytas Paukščių Takas, Meistrui pirštų galiukais neriant trapų mizanscenų Grįžulą.
Arba „Rojus" - ešafotas, kur galvas jo palytėtiesiems nurenčia kalavijas iš tikro meilės plieno. Arba visa tai - vaizduotės mano sergančios, pasąmonės karščiuojančios piktybiniai augliai, vis versijos, bet šalutinės, o pagrindinės, vedančios, apjungiančios - nėra.
„Dabar jaučiuos tarytum tas, kuris mene jau tarė paskutinį žodį„, - be kita ko, spektakliui persiritus į antrą pusę, ištaria R. Kazlo Dantė. Iš tiesų, apie „Rojų“ net kalbėti baugu, ką jau ten rašyti, o apie režisieriaus savijautą liečiantis prie šitos medžiagos galima tik spėlioti. Nes tai rubikonas, slenkstis, jeigu norite - tabu. Bet šiuosyk, bent jau kol kas, regis, jis taip ir lieka neperžengtas.
Tad „paskutinis žodis" tikrai dar netartas. O kas toliau?.. Muzikiniais terminais kalbant - da capo al fine - ir vėl nuo pradžių, ir iki pabaigos.
Nes „Rojus" E. Nekrošiaus kūrybos kontekste - gana vidutinis, nebijau ištarti, kol kas dar silpnokas romantiškai dadaistinis spektaklis, pavojingai balansuojantis ant kartais išties įdomių studentiškų etiudų kaleidoskopo ir vienkartinio, unikalaus laboratorinio eksperimento ribos.
„Rojus yra", - proverksmiu pro sukąstus dantis apmaudingai iškošia I. Triškauskaitės Beatričė. Aišku. Kur dings nebuvęs. Bet dar trūksta. Kad būtų iš tikro, dar reikia kaip reikiant pridėti.
