Plonytė grimo linija

Marta Vosyliūtė 2006-05-11 Kultūros barai, 2006 Nr.4

aA

Aktorė Rasa Samuolytė

kaip ir tada nepaliaujamai liejasi lietūs
uogas nuplautas varnėnai išdykę lesioja
įkaitęs mulatas asfaltas nuodingai alsuoja
Žodžiai lengvai rieda vasaros gatvės pakalnėn
kaip ir tada tavo vardas neranda sau vietos
bijo ištarsiu jį bijo neištartas būti
sklaidosi dūmais tabako per neišsisklaidantį rūką
aš jį kaip tąsyk kartoju kartot nenustoju nors
kaip ir tada tavo vardas kaip garsas kaip vargas kaip
tavo languos atsispindintis žodžio gimimas
paslepia tikrąjį veidą ne kaukė o grimas
kaip ir tada

Novodvorskis,
www.rasyk.lt, 2005 05 15

Žiūrim, ką turim

„Grimo opera“ – naujas ir retai rodomas kūrinys. Sukurta „Gaidos“ festivalio užsakymu, pirmąsyk opera buvo parodyta Šiuolaikinio meno centre, buvusioje kino salėje, abstrakčioje baltoje erdvėje. Atsimenu rinktinės publikos susižavėjimą. Žiūrėdama antrąjį „išplaukimą į plačiuosius vandenis“, mintyse lyginau pasirinktas erdves. Šiuolaikinio meno centre „Grimo opera“ atrodė kaip teatro spektaklis, o Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, tapusi OKT spektakliu, ji panašesnė į ŠMC instaliaciją. Susižavėję kosmetikos vadovėliuose išdėstytomis grimo galimybėmis, tarsi Alisa stebuklų šalyje kaitaliodami makiažą ir galvos apdangalus, autoriai sukūrė naują skanų veikalą.

Ką galima parašyti apie spektaklį, kuris patiko? „Patikimas“ yra visiškai neracionali bū.sena arba suvokimo rezultatas, juo labiau kad visi vadovėliai kartoja, jog mene kaip turi teisę užgožti . Kritikuoti ne taip paprasta. Tarkim, kartais, užsižaidus įvaizdžių gausa, pamirštamas tikslas. Tačiau kas pasakys, koks tikslas buvo iškeltas? Jei ši opera buvo kuriama kaip tobulas vadovėlis, tai ją nugali istorijos. Jei tikimės brandžių aktorinių darbų, nusivilsime susidūrę tik su aktoriniu meistriškumu, kuriuo mėgaujasi ir aktoriai, ir žiūrovai. Sunku atskirti personažus, ir tai net nebūtina, nors programėlėje jie rūpestingai vadinami Balerina – Birutė Mar, Aktore Rasa Samuolytė ir Dainininku – Dainius Gavenonis. Suprantu, kad operos kūrėjai grimo temą suformulavo kaip plačią laiko, paklūstančio kaitai, natūralaus senėjimo proceso, personažų savivokos ir kaukės temą: ir gražuolės blanksta, ir pabaisos raukšlėjasi, tad kaip tik grimo pasirinkimas leidžia žmogui kartais išsiskirti iš minios, bent jau nuslėpti trūkumus: odos paraudimą ar bėrimus, smulkiausias raukšleles, pernelyg blyškias ar siauras lūpas, perbalusį veidą, smulkius randus. Oda daug ką pasako apie kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Kosmetikos pramonė per amžius priklausė abiem lytims, tačiau ji siejama daugiausia su moterimis ir turi neigiamą atspalvį kaip perteklius. Kita vertus, feministės niekina kosmetiką, nes ji pasitelkiama bandant įsiteikti vyrijai. Juokai juokais, bet, jei būčiau LSC studentė, rašyčiau referatus apie moters temą Birutės Mar kūryboje. Dabar tik pasidžiaugsiu, kad ją pagaliau atras tie, kurie nepriėmė literatūriškų jos monospektalių ir poezijos. Kad autorius mirė, jau nuo praeito amžiaus rėkia pasaulis, todėl labai nudžiugome, kai režisierė, prarijusi kilometrus pretenzingų moteriškų žurnalų tekstų, kuriuos kikendami skaitome tik kavinėse ar paplūdimyje, supynė savąjį variantą iš „garsių garsiausių“ istorijų. Tai, kad istorijos papasakotos savo noru, besimėgaujant tariamu „žvaigždės“ statusu, ir yra mums perpasakojamų istorijų šokiruojančio negrabumo priežastis. Būtent todėl spektaklis tapo vizualia pasakojimų pyne, supančiota ironijos. Susipinantys dainuojami dialogai tarsi užuolaidos praskleidžia naratyvus (daugiausia moteriškus).

Aktoriai Rasa Samuolytė, Birutė Mar ir Dainius Gavenonis. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Pasak autorių, kūrinys susijęs su įvairiais operos kaip idėjos traktavimais – muilo opera, a la opera, antiopera ir panašiai. Trys veikėjai – Balerina, Aktorė ir Dainininkas – įvairiais gyvenimo tarpsniais įgaudami įvairiausių personažų pavidalus tarsi duoda interviu televizijai, mėgaudamiesi savo gyvenimo atradimais, praradimais ir laiminga pabaiga. Įžymybių istorijos ir dramos – visada įdomios, išskirtinės, kartais tiesmukos. Iš atsitiktinių tekstų Birutė Mar ir „sukalė“ kūrinį. „Grimo opera“ neturi siužeto, ji paremta aiškia chronologine seka, kurią atpažįstame, ir tai teikia žiūrovams atpažinimo džiaugsmą. Atsimename, kaip kieme vaidindavom grafienes demonsoro ir dartanjanus, flomasteriais dažydavomės nagus ir gydydavome lėles. Lėlės nepakito, bet pavirto zombiais pasakotojais. Šioje operoje nėra nė dienos – pasakojami „buvę“ įvykiai. Nėra literatūros, nes, kai istoriją pasakoja aktorius, literatūra išgaruoja. Nuolat keičiamas grimas, nuotaikų, amžiaus kaita pasako, tiksliau, parodo viską – transformacijas, ironiją, liūdesį, nors žodžiais tai neįvardijama. Todėl skirstymas tik pagal laiko atkarpas tampa universaliu raktu.

Manau, kad ir nebyli – tik su titrais – parodyta „Grimo opera“ būtų tokia pat įspūdinga. Išnykusį naratyvą kiekvieno personažo istorijoje, nesvarbu, ar ji vizuali, ar žodinė, kompensuoja mimika, kaip tik ir teikianti atpažinimo džiaugsmą. Minia tiesiog tirpsta iš malonumo. Tai, kad kinta tik personažų amžius, kad jie pamažu sensta ir vaikėja, yra nesuvokiamai paprasta, neapsakomai keista, todėl mūsų psichika visa tai paverčia vientisu meno kūriniu. Čia nėra klasikinio vokalo, tik kartais įsiterpia rėmėjų reklamos ir Elvio Presley’o „Only You“ melodija, balsai keičiami sempleriu ir performansą diriguoja pats muzikos autorius.

Tu neklausk Niveavardo, neklausk

Šiek tiek paklausinėjusi savo pažįstamų moterų, sužinojau, kad naudoti kosmetiką jos pradėjo nuo 16–17 metų. Dailiosios lyties homo sovieticus anksčiau išsiskirdavo grimo perteklium ant veido, todėl užsieniečiams šio regiono moterys atrodydavo panašios į prostitutes. Jaunesnioji karta jau nebe „dažosi“, o konsultuojasi su visažistais ir Panelės žurnalo „ekspertais“. Kai švenčia Heloviną ar gotų suvažiavimus, grimo tipas ir kiekis tampa subkultūros atpažinimo ženklu, tačiau kasdienybėje makiažas naudojamas saikingai. Pirmąsyk su kosmetikos pramone susidūriau būdama 17, kai gavau dovanų Nivea dezodorantą iš užsienio, iš vienos vokiečių gimnazijos, su kuria mūsų mokykla draugavo. Gal todėl, kad buvo pirmas, o gal dėl skaniai skaidraus kvapo jis man tebėra maloniausias. Gavau jį kaip dovaną, o priėmiau kaip moralinę kompensaciją iš vokiečių, kurių seneliai sunaikino daugumą Suvalkijos bažnyčių. Įdomu, kad bokšto (arba falo, kaip pasakytų mano draugės feministės) forma bei pati naujausia teroristinių išpuolių istorija pakeitė mūsų asociacijas ir atsispindėjo visuose rašiniuose apie „Grimo operą“: nesuskaičiuojami grimo ir kosmetinių priemonių indeliai nufilmuoti kaip dangoraižiai, tarp kurių filmavimo kamera nardo tam, kad paskutinėje „serijoje“ nufilmuotų žemės drebėjimą ir visus juos nugriautus ar nuvirtusius. Tai atsitinka finale, todėl atliepia ir „nuo senatvės kretančio“ personažo, kurį tą rytą ištiko insultas, mirtį priešais veidrodį. Paskutinis kadras, kurį jis pamatys, bus sena oda. O jis matys kiaurai ją, giliau, apimtas malonių jaunystės prisiminimų.

Ką daryti, jei oda netobula?

Vos pabudę, paskalaukite veidą vandeniu, tai naudinga, nes šalto ir šilto vandens kaita stimuliuoja kraujotaką ir sutraukia ,,maišelius’’ po akimis. Kai esate labai pavargę ir ,,maišeliai’’ bei juoduliai po akimis išryškėja, labai pravers šiltas žolelių nuoviro kompresas. Tinkamai valykite odą. Stenkitės būti jai dėmesingi. Venkite blogai odą veikiančių maisto produktų ir kosmetinių priemonių, kurių sudėtyje yra mineralinių aliejų, vazelino, spirito tirpalo, šarmingo muilo. Visada nusausinkite veidą minkšta servetėle. Vieną ar du kartus per savaitę naudokite poras sutraukiančią kaukę.

Šlovė kosmetikai, prarijusiai gyvenimus ir nupudravusiai tikras istorijas. Mariaus Macevičiaus nuotrauka.

Juokingi (rėmėjų?) intarpai su „Make-up forever“ (amžinas grimas) irgi įpina naują besikartojančią potemę į spektaklio audinį. Amžinas grimas – tai tatuiruotės. Dažniausiai su mylimųjų inicialais ir vardais, nes, kaip sakoma „Grimo operoje“: mano meilė buvo didžiulė ir viena, keitėsi tik jos objektai. Permanentinis blakstienų tušas – tai gėris vasarą, gulint pliaže, mirksėti juodu mišku virš akių. Laikinas grimas – tai kasrytinė gimnastika ir biatlonas prie veidrodžio.

Reklamos psichologija praverčia ir šiuo atveju – juk didžiausią dėmesį kreipiame į kitą žmogų, kitą mūsų rūšies atstovą. Todėl Jūratės Paulėkaitės sukurtas neoninis auksinių proporcijų veido kontūras čia ir yra, ir jo tarsi nėra. Jame įkalinti šimtai nuotraukų, iš kurių į mus spokso jau nebe grimo aukos, o įvairiausi kaskart vis labiau senstelėję personažai. Pats veiksmas statiškas, kostiumai neteatrališki (geriausia šio žodžio reikšme) – balti chalatai, jokios uždangos ar sceninių efektų. Tai, kad aktoriai porąsyk pereina į kitą scenos pusę, nieko nekeičia. Teatras – istorija be pabaigos – čia akivaizdžiai nustelbia muzikinį audinį. Sempleriai ŠMC pavertė balsus fonu, o NDT Mažojoje salėje girdėjome daugiau gyvo balso, tačiau abiem atvejais žiūrovai akimis ryte ryja ekrane – veido kontūre – pasirodančias veidų vaizdo projekcijas, klausydamiesi fone skambančios muzikos. Veidas, kaip sako reklamos teorija, visada atkreips kito žmogaus dėmesį, ypač – tiesiai į jus žiūrinčios akys. Jūratė Paulėkaitė neono vamzdeliu „nupiešė“ klasikinį veidą, tobulai tinkantį tiek reklamai, tiek spektakliui. Scenografija – taisyklingas trijų dalių veidas, išraitytas iš melsvai balkšvo neono vamzdelio, – švytėjo ir ant baltos ŠMC sienos, ir NDT Mažojoje salėje. Su didžiausiu malonumu publika sekė kiekvieną žodį ir naują kadrą. Įdomiausia čia – ne muzika ir ne aktorių meistriškumas, o ironijos triumfas.

„Dažytis“ – tai kasdien išasfaltuoti tą ploną sluoksnį tarp savo vidinio „aš“ ir prie tam tikrų standartų pripratusio abejingo pasaulio. Kas rytą nusipiešti save iš naujo, kas rytą išryškinti savo pranašumus, paslėpti trūkumus, įsilieti į tam tikrą dažnį bei režimą – štai mūsų čia ir dabar schema. Kas rytą mes išplėšiame save iš nebūties ir piešiame naujus kontūrus ant netobulos odos. Jei oda tobula, ja galima tiesiog gėrėtis veidrodyje. Grimas visada primena mirtį. Senos odos likučius pašalina makiažo valiklis, oda atgaivinama tonikais. Grimas visada kryžminasi su mūsų odos ląstelėmis ir mutuoja, kurdamas hibridus, kurių DNR iš pradžių priklauso Kosmetikos firmai ir mums. Po to – tik Firmai. Šlovė kosmetikai, prarijusiai gyvenimus ir nupudravusiai tikras istorijas. Mirtis – tik paskutinį sykį nugrimuota kaukolė. Veiksmą pertraukinėja rėmėjų logotipai ir šūkiai, todėl operos finalas ypač teisingas: kaukolės kontūrai ant veido tik nupiešti. Mirtis yra tik piešinys. Staiga pasaulis susitraukia į panaudotą grimo servetėlę.

Patarimai siekiančiam geriausio rezultato GYVENIMO VARŽYBOSE: 1. Įsigyk gero grimo. 2. Dėvėk juodas pozavimo glaudes. 3. Nusigrimuok 60 min. prieš pasirodymą. 4. Grimuokis prieš apšilimą. 5. Įsitikink, kad prieš grimavimąsi oda yra sausa. 6. Grimuokis vėsioje patalpoje. 7. Prieš plekšnodamas įsitikink, kad grimas yra gerai įtrintas ir įsigėręs į odą. 8. Jei grimuojat.s patys, pradėkite nuo pėdų, kojų ir kilkite aukštyn. 10. Baigę grimuotis, nesivilkite drabužių ir venkite kontakto su bet kuo, kas galėtų nutrinti grimą.

P.S. gyvenimo kelionėn visada pasiimkite drėgnų servetėlių grimui nuvalyti.

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.