OKT/Vilniaus miesto teatro mini festivalis Klaipėdoje „Ten būti čia” startavo vasario 7-ąją uostamiesčio Koncertų salėje vienos dalies muzikine pjese trims balsams – Birutės Mar „Grimo opera”.
 |
| Forma ir atlikėjų profesionalumas kompensuoja turinio nuspėjamumą bei originalumo stoką. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Imituoja „muilo operą”?
Nuo 2004 metų spalio, kai muzikos festivalyje „Gaida“ buvo pirmąkart pristatytas „Grimo operos“ eskizas, nutekėjo nemažai vandens: spektaklis parodytas tarptautiniame Vilniaus teatro festivalyje „Sirenos”, pristatytas tarptautinėje mugėje Londone, laimėjo specialų žiuri prizą tarptautiniame festivalyje „MESS 2006“ Sarajeve, susilaukė gražių teatro specialistų įvertinimų. Bet didžioji dalis teatro gerbėjų klaipėdiečių tik dabar pamatė šį skirtingų sričių menininkų bendradarbiavimo rezultatą.
Muzikinę pjesę kūrė kompozitorius Antanas Kučinskas, režisierė ir aktorė Birutė Mar, scenografė Jūratė Paulėkaitė, videomenininkas Andrius Jakučionis, aktoriai Dainius Gavenonis ir Rasa Samuolytė, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, grimo meistrės Laura Kreivytė ir Dalia Jovaišienė, fotografas Dmitrijus Matvejevas ir dar keli nepaminėti, bet pagarbos nusipelnę menininkai, kurių dėka gimė vizuali, tikro garso „Grimo opera“.
Garsinė operos partitūra ir vokalinis jos atlikimas paliko gerą įspūdį, tačiau, vertinant libretą, greičiausiai, nepavyktų apsieiti be sąvokų „schematiškumas“, „banalumas“, „fragmentiškumas“, „ištęstumas“. Tai – bet kurios „muilo operos“ buožai (tokio tipo produkciją, ko gero, ir imituoja „Grimo opera“).
Tačiau bet kurioje „muilo operoje“ vargu ar rasime bent seklią egzistencijos balutę, o šis spektaklis, atvirkščiai, - pastatytas ant „beveik egzistencinės žmogiškosios būties sekos“. Pjesės/spektaklio struktūrą padiktavo grimo vadovėlio turinys: grimo kambario ir priemonių paruošimas; vaikų grimas; jauno žmogaus grimas; charakterinis grimas; seno žmogaus grimas; grimo nuvalymas.
Įmeta į „grimo kambarį“
Įmestas į gyvenimą („grimo kambarį“) kiekvienas mūsų kuria savotiškus personažus, o sykiu ir įvaizdį...
Spektaklio idėja galbūt ir nėra labai originali, tačiau jo forma ir atlikėjų profesionalumas kompensuoja turinio nuspėjamumą bei originalumo stoką.
Ar tai, ką mato žiūrovas, vadintina spektakliu, ar performansu, greičiausiai, priklauso nuo erdvės, kurioje rodomas spektaklis, ir žiūros kampo, kurį pasirenka pats žiūrovas.
Bet reginys tikrai originalus ir muzikalus.
Nors didžiąją spektaklio dalį po keletą personažų, sąlygiškai pavadintų Aktore (B.Mar), Balerina (R.Samuolytė) ir Dainininku (D.Gavenonis), kuriantys aktoriai it lektoriai ar laborantai tiesiog stovi prieš auditoriją čia aiškindami grimo paslaptis, čia panirdami į savo punktyriškus monologus, žiūrovo akys turi pakankamai darbo – ekrane nuolat mainosi aktorių įgarsinamų (ir ne) vaidmenų vizualiniai įvaizdžiai, prieš akis mirgėdamas skrieja grimo reikmenų „miestas“, įsiterpia „reklama“.
Per valandą nugyvenamas visas gyvenimas su visais jo absurdiškais „papildais“ ir neišsipildymais. Panaudotos grimo priemonės išmetamos, tuščios kaukolės akys pasižiūri mirčiai į akis...
