Aido Giniočio pastatytas spektaklis „Vasarotojai” dramaturgijos ir temos pasirinkimo atžvilgiu įsilieja į šį sezoną jau pasirodžiusių premjerų gretas.
„Vasarotojai” – antrasis Maksimo Gorkio kūrybos pastatymas. Šiuo metu rodomas ir Oskaro Koršunovo „Dugne”. Be to, galima pastebėti ir intensyvėjantį teatro atsigręžimą į save – ryškiausi pavyzdžiai būtų Gintaro Varno „Publika” ir Vido Bareikio „Telefonų knyga”. A.Giniotis, išsirinkęs M.Gorkio pjesę „Vasarotojai”, Keistuolių teatre žadėjo kalbėti apie dabartinės visuomenės ir teatro problemas.
Pasirinkimas ganėtinai taiklus. Pjesėje gausybė nukaršusių inteligentų, kenčiančių nuo nieko neveikimo, iš to net kyla įvairių žmogiškų santykių dramų. Tai – vasarotojai, nuolatos geriantys ir besisvaidantys aukštomis, bet nieko nereiškiančiomis frazėmis. Turėtų būti ironiška, atpažįstama, juokinga ir graudu.
Scenoje nėra nereikalingų detalių (scenografija – Ramunės Skrebūnaitės). Veiksmas vyksta ant medinių lentų, o skirtingoms vietovėms parodyti užtenka tik lentelės su užrašu. Tinkamą atmosferą kuria garsai ir apšvietimas. Spektaklį sudaro daugybė skirtingų scenų, vykstančių vienu metu skirtingose vietose.
Išsiskiria teatro tema
A.Giniotis spektaklyje naudoja daug teatro teatre motyvų. Vasarotojai spektaklio metu nuolat kuria savo vaidinimus. Tačiau jiems pasitelkiami M.Gorkio apsakymai atrodė nederantys prie bendros spektaklio struktūros.
Viena vertus, galima teigti, jog tuo norėta pašiepti dabartinę Lietuvos teatrų padėtį, kai pasirodo daugybė premjerų, nesusijusių su šiandiena, išdygstančių be aiškių priežasčių, tačiau pateikiamų net agresyviai pompastiškai ir sulaukiančių nepelnytų, bet mandagiai griausmingų plojimų.
Net jeigu sumanymas ir buvo toks, jis nebuvo iki galo įgyvendintas. Teatriniai intarpai niekur nevedė, nes buvo tiesiog įsprausti į pjesės tekstą nieko daugiau nekeičiant.
Spektaklio pradžia ir pabaiga kalba apie tai, jog viskas, kas buvo rodoma, yra vaizdas iš teatro gyvenimo. Tačiau kai tai pasakoma vien žodžiais, telieka gražus, bet režisūriškai neįgyvendintas noras.
Atsiskleidė komikai
Spektaklyje vaidina ne tik trijų kartų Keistuolių teatro, bet ir kviestiniai aktoriai (Dainius Gavenonis, Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė, Darius Meškauskas, Rasa Samuolytė, Ainis Storpirštis, Tomas Žaibus).
Šis režisieriaus pasirinkimas pagirtinas ne vien kaip pedagoginė priemonė jauniems „Atviro rato” ir kitų teatrų aktoriams, bet ir kaip gana sustabarėjusios Keistuolių teatro specifikos atnaujinimas. Bėda tik ta, kad skirtingi vaidybos būdai nesusiliejo į visumą.
Ryškiausiai atsiskleidė komiškų vaidmenų atlikėjai. Atsiribojimo ir ironijos reikalingas vaidybos būdas šioje kakofonijoje atrodė daug tinkamesnis. Išskirčiau Rasos Samuolytės Olgą, kuri tiesiog mėgavosi nepaliaujamais skundais ir atrodė atradusi vaidmens charakterį.
Veikėjai buvo tarsi suskirstyti į tuos, kuriems bereikšmis gyvenimas patinka, ir tuos, kuriems nepatinka. „Teisingiesiems“ veikėjams atsisakius bet kokio vaidybos komiškumo, neišvengiamai prasidėjo moralizavimas, savotiškas paaiškinimas publikai, kas ir kodėl čia turėtų būti laikomas neteisiu. Jei buvo norėta parodyti skirtingų pozicijų kovą, pašiepiant tik vieną jų, ar tuomet buvo tikslinga rinktis M.Gorkio „Vasarotojus“? Tam juk būtų užtekę ir Petro Vaičiūno „Patriotų“.
Bet spektaklio pradžia, kai sakoma, kad „vasarotojai visi vienodi“, lyg ir bylotų kitokį, bet taip ir neatsiskleidusį režisieriaus sprendimą.
Norai prasilenkė su rezultatu
Atrodo, kad norėta kritikuoti, bet neapsispręsta - ką. Be abejonės, M.Gorkio „Vasarotojai“ šiuo metu aktualūs, bet tam, kad jo mintys suskambėtų, reikia jas pritaikyti šiandienai. Dramaturgo minimi iš valstiečių kilę inteligentai šiandien galėtų, o ir turėtų simbolizuoti ką nors kita. Jei tai tik nežinia kam atstovaujantys vasarotojai, kodėl jie turėtų rūpėti žiūrovui?
Kai kurios frazės susijusios su nūdienos atpažinimu, bet jos jau užkoduotos M.Gorkio tekste. Čia jos kelia juoką arba nuobodulį, bet neskatina susimąstyti. Tam juk reikėtų išsirinkti ką nors konkretaus, neapsiribojant abstrakčia visuomene, neapibrėžtu laiku ir lygiai taip pat neaiškia teatro sąvoka.
Spektaklyje lyg ir norėta pasakyti labai daug, bet toje gausoje buvo nepasakyta beveik nieko.
