Ir Maksimo Gorkio, ir jo mylimo mokytojo Antono Čechovo herojai svajojo apie gražų rytojų, kalbėjo apie dangų su deimantais, tikėjo, kad po šimto metų žmonės gyvens kitaip. Ir ką gi? Šimtas metų praūžė, estafetės lazdelė prasmego skradžiai žemę, dabar jau nei teatre, nei literatūroje nebesvajojama apie šviesią ateitį. Menas ir menininkai įstrigo šioje dienoje, krapšto šašus, plokštelė suka vis tą patį ratą. Pasaulis paseno ir nebetiki senais klasikiniais tekstais.
Režisierius Aidas Giniotis Keistuolių teatre rodo Gorkio „Vasarotojus“ ir, nerasdamas pakankamai atramų chaotiškoje, daugiafigūrėje pjesėje, įterpia į spektaklį, taip sakant, „popsinių“ rašytojo kūrinių fragmentų („Makaras Čiudra“, „Daina apie Sakalą“) - pjesės herojai, vasarotojai, atostogaudami vis susėda ir žiūri mėgėjų aktorių negrabiai vaidinamas sceneles apie karštą čigonų meilę, apie tuos, kurie yra gimę šliaužioti ir skraidyti negali. Tos scenos išverčia Gorkio kilniuosius jausmus „į blogąją pusę“. Tiesmukas kičas lyg ir turi įkaitinti publiką (sėdinčią ir scenoje, ir salėje), vykusiai atspindėti spektakliui svarbią visuomenės supuvimo idėją. Taip, toli mes nusiritome, tai visiškai aišku. Bet mes jau seniai atsirūgstame nuo tokių vodevilių (ar televizinių šou). Nebejuokinga. Nuo parodijų atšipo dantys, todėl visi nekantriai laukiame, kad jos greičiau pasibaigtų ir toliau tęstųsi tikrasis Gorkis.
„Reikia puošti gyvenimą! Reikia parengti jam naują rūbą, prieš nuplėšiant senąjį“, - optimistas ir keistuolis Giniotis teigia norintis surasti išeitį net ir šitiems sugedusiems žmogeliams. Visi kaip vienas herojai aprengti šviesiais vasariniais drabužiais, tvarkos dėlei kiekvienas parodo lentelę su savo vardu, o prožektoriai elegantiškai paeiliui išryškina visų siluetus. Kaipgi ten buvo pasakyta: žmogus visas turi būti gražus - ir veidas, ir drabužiai... Deja, daugiau nieko. Herojai vaikšto tuščiomis rankomis ir sielomis, geria alų iš menamų bokalų, sega prie atlapo menamą gėlę. Režisierius išima daiktus iš jų gyvenimų. Lieka žodžių lavinos.
Žodžiams teatre reikia aktorių. Giniotis tai žino ir kviečiasi jungtines pajėgas. Galbūt kituose spektakliuose bus kitaip, bet premjeriniame (vasario 11 d.) naują buksuojantį sąstatą gerai tempė tik Rasa Samuolytė (Olga) ir Darius Meškauskas (Basovas) - aktoriai skardžiais balsais ir aiškia tartimi, ko teatruose visada pritrūksta, kai imamasi statyti nešiuolaikinę dramaturgiją. Perdėm sveiko proto moteris Olga gerokai pakoreguoja judėjimą scenoje, centrinės melancholiškos pjesės herojės be kovos užleidžia jai vietą. Žvalaus balso intonacija, sulaukusi savo eilės „išstoti“ 14 aktorių būryje, koreguoja ir viso veiksmo tembrą. Šitų miesčionių nykus gyvenimėlis tuomet tampa komiškas, ir tiek. Dar trūksta kitų vasarotojų, rašytojo, daktaro, inžinieriaus etc., nuomonių apie tai, kas čia vyksta. Į kokį dugną nusileido šitie inteligentai.
Žiūrovams informacija apie pjesės idėjas siunčiama tam tikrais blokais. Štai čia kalba nusivylusios moterys, čia jaunimas, ten senimas, o ten jau bus besiblaškantys be režisieriaus artistai, na, gal dar nedidvyriškų literatų kančias pridėsim... Pats Gorkis savo „Vasarotojus“ pavadino tik scenomis, matyt, suvokdamas, kad persistengė, nesuvaldė įvairialypės medžiagos, kad jam toli gražu iki tobulai sukonstruotų Čechovo „vasarotojų“ dramų. Ir teatro bei kino istorijoje šita pjesė reta. Keistuolių teatro scenoje šiandien ji visgi, sakyčiau, nekeista, nes žiūrovai klausosi pastatę ausis - praėjus šimtui metų dekadentiški plepėjimai apie nuovargį, netikėjimą, gėdą, persisotinimą, dykinėjimą yra išgirstami ir atpažįstami.
Kaip sako vienas herojus: „Juk visi mes baisiai tušti žmonės... Ar jums neatrodo?“
