Čia juntama bendradarbiavimo ir bendrystės pergalė, kuriai ypač svarbios buvo asmeninės kiekvieno projekto bendraautorio pastangos, indėlis ir profesionalumas.
Ar atlikėjas atlieka dėl to, kad kažkam kitam to reikia, ar dėl to, kad visų pirma jam pačiam scena ir buvimas dėmesio centre yra reikalingi kaip vanduo ir deguonis?
„Aš nieko neatsimenu“ – tai nusilenkimas psichologinio teatro tradicijai, kadaise taip garsinusiai Lietuvos teatrą.
Visus draugėn vėl surinkęs pastatymo pobūdis, stengiantis kuo mažiau keisti ir kuo daugiau
pri(si)minti, labiausiai ir imponuoja.
Ypač sutrikdo ant aktorių galvų styrantys milžiniški pirštai – iš pradžių pasirodo vienas ir kontekstas, be abejo, sufleruoja iškeltą vidurinįjį.
Tai teatro kūrinys, savita meno kalba fiksuojantis tas būsenas, kurios būdingos ne tik mažoms bendruomenėms, bet ir pasauliui apskritai.
Paskutinis taškas – ne siautulio šauktukas, ne sutrikęs daugtaškis. Tikras – bjauriai logiškas, turbūt negailestingas, neišvengiamas – taškas.
Spektaklio „Triušis Edvardas“ kūrėjai susitelkė į kūrinio „pasakiškumą“ ir jiems svarbesnė, regis, tapo tikroji, o ne vidinė pagrindinio veikėjo kelionė.
Kinas, kaip mirusio laiko metafora, čia veikia ne tik per ekraną – ir pats spektaklis yra stilizuotas kaip kino filmas.
