Besiskundžiantieji tuo, kad šiuolaikinis teatras nepaiso amžinųjų vertybių ir kalba vien apie laikinas aktualijas bei siaurų visuomenės grupių interesus, turėtų užsukti į Gildo Aleksos režisuotą „SoDra, Mon Amour“. Šiems laikams nebūdingai trumpo - pusantros valandos - spektaklio centre atsiduria amžiniausios iš amžinųjų vertybių - meilė ir mokesčiai.
Į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patalpas įsiveržia įsiutęs ir savitvardą praradęs Tadas (Arnas Ašmonas). Reikalaudamas susitikti su vadovu Mindaugu, kurio niekas iš darbuotojų nėra matę, ir negavęs, ko prašo, jis paima vietoje esančius darbuotojus įkaitais, grasindamas durų rankena. Taip prasideda lengvai komiško, netikėtai nuoseklaus ir iki kaulų smegenų pažįstamo absurdo kupinas spektaklis. Būtent šis absurdas Kristinos Marijos Kulinič parašytoje pjesėje sieja dramą „Sodroje“ ir daugybę kitų iš gyvenimo kasdienybės ištrauktų istorijų.
Isterikas Tadas „Sodroje“ užtinka ypatingą komandą: bet kokį gyvenimo džiaugsmą praradusią ilgametę darbuotoją Rasą / Lionginą (Milda Jonaitytė), link savo svajonių antro žingsnio žengti niekaip neprisiruošiantį savamokslį informatiką Mantą (Karolis Norvilas) ir pavyzdingiausią „Sodros“ darbuotoją, visas sistemos taisykles išmanančią ir jomis aklai įtikėjusią Snaiguolę (Roberta Sirgedaitė). Visi jie - stiprūs tipažai, išryškinti per santykio su darbu ir asmeniniais lūkesčiais panašumus bei skirtumus. Tarsi nieko čia naujo - seniai žinoma, kad parodomasis elgesys darbe yra asmeniniame gyvenime suformuoto vidinio pasaulio atspindys.
Kas iš tiesų nauja (nors būdinga spektaklio režisieriui - jo spektaklyje „Heraklis“ aktorė Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė vaidino visas Dzeuso išprievartautas moteris) - tai personažai, įkūnijantys ne žmones kaip charakterio savybių rinkinius, bet tam tikrą patirtį turinčių žmonių visumą. Vienas jų - minėtas A. Ašmono Tadas, kuriame, regis, susikaupę visų nesuprantančiųjų „Sodros“ sistemos, nemokančiųjų pildyti pajamų deklaracijos (nors kai kurie mokesčiai yra VMI kompetencija), nepataikančiųjų į paramą gaunančiųjų kategoriją stresas, panika, pyktis.
„Nusišauk su durų rankena“, - sako Tadas Rasai, bandydamas realiu pavyzdžiu parodyti, kaip mes jaučiamės, kai „Sodros“ darbuotojai paskambina ir iš galingesniųjų (nes sistema yra „jų pusėje“) pozicijos gąsdina skolomis, kurių patiriame dėl negebėjimo perprasti painios sistemos reikalavimų. Paradoksalu, kad būdamas didžiausias isterikas ilgainiui būtent šis personažas padeda iškęsti scenoje matomą absurdą: kaskart asmeniškai pajutusi, kad kuris nors konfliktas trunka per ilgai, tuoj pat sulaukdavau erzelį atliepiančios Tado reakcijos scenoje.
Dar vienas tokio personažo pavyzdys - Raimondas Klezys, kuris pasirodo ir dingsta be scenine ir gyvenimiška logika paaiškinamų priežasčių, o kalbėdamas atlieka nežinia iš kur ištrauktus judesius. Tai dar viena „Sodroje“ patiriamo absurdo fizinė išraiška, nes R. Kleziui patikėti įvairiausių problemų su „Sodra“ turėjusių žmonių skundai: ar tai būtų asmeniški komentarai dėl netekėjusios motinos padėties, ar prievolė mokėti dvejopus mokesčius.
Kalbėti (juo labiau - rašyti) apie tokį spektaklį labai sunku dėl dviejų priežasčių. Pirma, jame nepaprastai daug įvykių, kuriuose viskas nuolat sprūsta iš rankų ir nepavyksta. Antra, tokius įvykius vienija absurdas, kurį apibūdinti publicistiniu stiliumi praktiškai neįmanoma. Absurdas yra tai, kas iš tikrųjų vyksta žmonių galvose, o juk įžodinti esmę yra visų sunkiausia. „SoDra, Mon Amour“ nieko neaiškina - tik parodo ir inspiruoja asmeninius prisiminimus bei išgyvenimus. Tai yra spektaklis, kuriame vaizduojamų situacijų neįmanoma papasakoti juokingai, nes apie jį kalbėtis reikia jį mačiusiems žmonėms ir užuominomis: „Ar prisimeni tą, kur?..“, tada „Taip!“, o tada visi juokiasi. Kiekvienas iš savo prisiminimo.
Kažkam bus apmaudu išgirsti, kad absurdo karalystę kuriantis spektaklis „SoDra, Mon Amour“ nėra pasityčiojimas iš „Sodros“. Alogiškos situacijos, neadekvatūs personažų veiksmai, nė iš tolo į susišnekėjimą nevedantys dialogai pažadina pojūtį, kad „Sodra“ - tai mūsų visuomenės, o gal ir visos žmonijos atspindys. Nors kaip spektaklio tema įvardyta realiai egzistuojanti įstaiga, kiekvienoje scenoje justi čia egzistuojančios sistemos ir egzistencinių žmogaus minčių bei pojūčių paralelės. Kitaip sakant, „Sodros“ sistema yra tapati žmogaus bandymui gyventi gyvenimą, kurio jis negali suvokti, kurio taisyklės turi milijoną išimčių ir prie kurio prisitaikyti vis tiek reikia ir netgi norisi.
Tad neatsitiktinai „SoDra, Mon Amour“ prabyla apie socialines ir psichologines problemas. Natūralu, kad didelė visų mūsų pinigus „moderuojanti“ įmonė, kurios veiklos laukas ribotas, o jo prasmės nesupranta net jį palaikantieji, tampa palankia terpe kauptis ir skleistis nuoskaudoms, pykčiui, nepakantumui. Čia veša seksizmas, kurį atsineša beviltiškai nenusisekęs Tadas (juk ir dauguma mūsų, kalbėdami apie susidūrimus su „Sodra“, keikiame „tas „Sodros“ bobeles“). Čia auga beprasmybės pojūtis, virstantis abejingumu atsakomybei ir klientams. Čia priprantama veikti pagal griežtas taisykles, į kurias atsimušę dūžta norai ir asmeninės ambicijos. Čia yra vilties, tačiau ji užkišta labai giliai ir ten, kur paprastai nė už ką nesutinkame kapstytis. „Čia“ - tai ne tik „Sodra“.
Būtų šaunu, jei ilgainiui „SoDra, Mon Amour“ taptų komerciniu spektakliu. Tam jis turi visus reikalingus duomenis. Pirma, tai iš tiesų sėkminga komedija, juokinanti ne patyčiomis iš silpnesniųjų, bet apeliacija į kiekvieno žiūrovo asmeninį gyvenimo absurdo pojūtį. Antra, čia veikia atpažįstami tipažai, kuriuos aktoriai sukuria gana atvirus, kad neapribotų žmonijos penkiais - tiek yra aktorių - charakteriais.
Trečia, čia puikiai integruojasi ypač aktualus, daugybei žmonių nesuprantamas ir skausmingas vietinis kontekstas bei įprastos amžinosios vertybės, pirmiausia - troškimas būti mylimam ir priimtam. Ketvirta, tai yra kokybiškas, tvarkingas spektaklis, kuris netgi nepatikęs taptų prasminga patirtimi. O visų geriausia, kad „SoDra, Mon Amour“ leidžia žiūrovui laisvai pasirinkti, kaip jis nori jį žiūrėti: kapstydamasis po savo, aplinkos, visuomenės skaudulius ar atsipalaidavęs juoktis po sunkios darbo dienos. Nes turinio čia pakanka bet kuriam pasirinkimui.
