„Gentyje“, kaip ir galima tikėtis, nėra realistinės kaimo kasdienę aplinką vaizduojančios scenografijos ir lietuvių tautinį kostiumą reprezentuojančios veikėjų aprangos.
Spektaklis negalėjo palikti abejingos publikos, išsiilgusios žmogaus blaškymosi tarp pareigos, meilės ir kūrybos. Tiktai šokis galėjo taip atspindėti kovą tarp ištikimybės kunigystei ir meilės kūrybai.
„Barikadininkai“ mėgaujasi tuo, kad gali karikatūromis paversti pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos politikus, ilgiau negu pusvalandį parodijuoti mįslingą Šimėno dingimą… Jie tikrai gali! Ir gali gerai. Tačiau kas iš to?
Mandagus vaikas, lydintis žiūrovus šitoje kosminėje kelionėje, priminė užmirštą kinematografinį princą iš Žebriūno filmo „Mažasis princas”. Nes ir ten, ir čia nepasitikėjimą kėlė paviljonai ir butaforija.
Žvelgiant į iškiliausius lietuviškus „Vyšnių sodus“ akivaizdu, kad tik ką gimęs Jaunimo teatro spektaklis turėjo būti pirmasis pagal eilę, ir tik vėliau – Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus ir Kristiano Smedso
Kai kuriuos personažus režisierius išskiria labai ryškiai, drastiškai, o kitus interpretuoja nepateisinamai blankiai. Atrodo, kad nesiekta jų suderinti, suburti į ansamblį, o Čechovas be ansamblio – sunkiai suvokiamas.
Neabejoju, kad šiek tiek nuliūdo tėvai, kurie atvedė savo vaikus tikėdamiesi pasimėgauti NASA vaizdų kaleidoskopu. Kūrėjai tyčia nenaudojo realių nuotraukų. Kaip tik todėl daugelis vaizdų iš tiesų įspūdingi.
Stanislavskiškoji psichologinė vaidybos tradicija nėra joks blogis, tačiau kolektyviniame kūrinyje, siekiančiame išsakyti asmenines pozicijas, griauti įprastus teatrinius standartus, tokia vaidyba įneša falšo, melo elementą.
Tas Onegino kriokimas, apsikabinus Tatjanos kojas finalinėje scenoje! Kažkas plaukia iš jo psichikos gelmių, bet tą simbolizuoja laukinis neartikuliuotas kriokimas.
