„Kornetas“ – ne mažumos teatras. „Kornete“ visai nebūtina įspėti muzikinių Narbutaitės nuorodų ir užuominų, tiesiog svarbu spektaklį patirti kaip nedalomą teatrinį ir muzikinį vyksmą.

Choreografo aistra klasikiniam rusų baletui liejosi per kraštus – spektaklis pastatytas kaip klasikinių ir charakterinių šokių virtinė, sujungta tradicinėmis veiksmą iliustruojančiomis pantomimos scenomis.

Pats Mindaugas Nastaravičius yra minėjęs, jog kol kas užsiima paviršiumi ir jo tyrinėjimu ir tikisi, jog tai „nėra paviršutiniška“. Yra. Deja. Kol kas čia neatsiranda vietos veiksmui.

Spektaklis ne visiškai atsako į klausimą, ką režisieriui reiškia tas „praeinantis laikas“. Pasakyti, kad tai buvo aristokratų epocha, kai valgei iš sidabrinių indų ir galėjai keletą kartų per metus lydimas tarnų nuvykti į Nicą, yra maža.

Spektaklyje, sugrąžinusiame mūsų teatrui Kazio Sajos klestėjimo laikais gyvavusį, bet dabar kiek apleistą satyrinės komedijos žanrą, pašiepiama mūsų politinio, visuomeninio gyvenimo kasdienybė.

Teatras turėtų duoti kažką daugiau nei tik tekstą, o dar ir perrašytą. Juo labiau jei jo skaitymas aptaisytas bereikalinga scenografija, pantomimos numeriais ir štampais apaugusia vaidyba.

Kazlo režisūrinės vaizduotės vaisius raškyti įdomu. Bet kai menininkas tiek dosnus, jis kartais įsižaidžia ir užmiršta stabdžius, o spektaklio mintis apsivelia, pasislepia po režisūriniu plepumu.

Paradoksalu, kaip šiomis dienomis pasirinkus ukrainietišką kūrinį, komentuojantį sovietinį režimą, galima visiškai atsiriboti nuo politinių aktualijų. Ir tik nereikia pradėti apie tai, jog meno ir politikos nevalia maišyti!