Epizodai iš AT kabinetų buvo be galo kuklus aidas to, ko „Barikadų“ kūrėjai nė matyti negalėjo – 1988-aisiais dar studento Gintaro Varno su bendrakursiais darytų „Šėpos“ teatro vaidinimų su tais pačiais personažais, bet lėlėmis.
„Barikadų“ žiūrovams, manau, yra šansų bent iš dalies patirti (arba prisiminti) tą ypatingą jausmą, kuris, kaip pasakojama, teatro publiką apimdavo, kai Lietuvos scenose Justino Marcinkevičiaus Mažvydas tardavo „Lie-tu-va“.
Tai, ką Čechovas vadino savo komedija, – iš tiesų yra сплoшная комедия rusams suvokiama ta žodžio prasme: tiesiog komedija (kai reikia liūdnai atsidust)!
Žiūrovui tenka šokinėti per fragmentus: džiaugtis vienais ir laukti, kol pasibaigs kiti. Vienur išlenda literatūriškumas, kitur – netikėtai gaivališkai prasiveržia Vaižganto pasakojimo jėga.
Gabrielė Tuminaitė pagirta bei pagerbta nusipelno būti todėl, kad pasiryžta ne rekonstruoti, bet savaip redaguoti / perfrazuoti Vaižgantą, bet ieškoti savo, o kartu ir savo laiko santykio su juo galimybės.
Kirba klausimas, kas ir kaip statoma teatruose, jei net ir jauniausios kartos aktoriams kiek padirbėjus teatruose neįveikiama kliūtimi tampa jų pačių kūnas – svarbiausias aktoriaus darbo instrumentas?
Eimunto Nekrošiaus „Jobo knyga” jau pradėta skaityti Lietuvoje: personažai bando įlipti į mus ir įlipa. Remigijus Vilkaitis, „skaitydamas” Jobo knygą, šią intervenciją į mus atlieka nesunkiai. Analizuoti naująjį Eimunto Nekrošiaus pastatymą yra įdomu ir naudinga, nes jis moko mus būti žmonėmis.
Stebina neišsenkama Jacovskio vaizduotė. Ne savo braižą jis demonstruoja, o kaskart pasineria į autoriaus vaizdų pasaulį, kondensuoja juos, atmesdamas smulkmenas. Scenografas išmintingai koduoja režisieriaus koncepciją.
„Hamlete“ pelėkautais buvo tikrinama tiesa, o „Žuvėdroje“ Kostios pjesė tampa spąstais ją žiūrintiesiems. Bet statant pjesę pasirinkimas išlieka toks pat: tarp Čechovo ir šios dienos. Nes tai – gerokai išsiskyrusios erdvės.
