Grzegorzo Jarzynos režisūra veikia sapniškai: ji kaip sapnų mašina, tik generuoja impulsus, užuominas, reginius, prisilietimus, kad dirgintų, kaip dirgina muzika.

Galiausiai finale pamatome, kad šioje operoje laikas – ne vien sentimentalus sniegutis, o visai kas kita: tai snieguotos viršukalnės – gilios, rizikingos, paslaptingos.

Nestebina, kad noras prabilti savo balsu, savo amžiaus grupei yra tikslingas, tačiau nuostabą sukelia gebėjimas paversti šį dialogą profesionaliu scenos meno kūriniu.

Varno puikaus naujo pasaulio vizualizacijos, įskaitant Statkevičiaus kostiumus, puikiai paaiškina, kodėl žmonės noriai renkasi jam priklausyti – tai nepaprastai patrauklus pasaulis.

„Savoj krūvoj“ kalba apie tapatybę, savęs patyrimą pasaulyje ir priėmimą – pačiam savęs ir vieniems kitų. Ir šokis, ne tik kaip meninė, bet ir kaip egzistencinė išraiška, čia labai tinka.

Čia labai norisi išlaisvinti garsą ir leisti jam tiesiog būti garsu, kuris pats savaime, be jokių papuošimų, augalų, lempučių, kažką neva reiškiančių akių raiščių, yra vertas mūsų dėmesio.

Šokio spektaklis „Savoj krūvoj“: šokėjų judėjimas puikus, efektyvus, „vežantis“, tik kol kas netoli plečiantis žiūrinčiojo pasaulio suvokimo ribas.

Spektaklių „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“ premjeriniai vakarai pademonstravo ypatingą baleto trupės susiklausymą, techninę meistrystę ir kaipmat užmezgė ryšį su žiūrovais.