Neišsiaiškinus, kam ir kodėl pasakojama istorija bei ką savo viduje iš tiesų laiko, nors žodžiais neišsako vienintelis personažas, nepaklojami pamatai tolesnei spektaklio brandai.
Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose eskaluojamos temos „Otele“ nuskamba lygiai kaip dauguma viešumoje matomos medžiagos – plakatiškai, paviršutiniškai, veikiau madingai nei rūpestingai.
Vargu ar buvo galima tikėtis tokio „Otelo“, kokį liepos 19 ir 20 dienomis parodė Oskaro Koršunovo teatras. Be daugybės jam apibūdinti tinkamų epitetų, „netikėta“ buvo vienas dažniausių.
Tokios stiprios aktorinės raiškos ir energijos artistė [A. Stundytė] būtų nepaprastai įdomi ir dramos scenoje. Todėl nieko išskirtinio, kad toks metras kaip Bieito dedikavo jai „Laukimą“.
Priverstinė režisūra, kai režisuojama jau už spektaklio ribų, arba režisūra, peržengianti asmenines, etines ar moralines vertybes paprasčiausiai negali būti toleruotinas kūrybos modelis.
Aktoriai grakščiai kaip akrobatai įvaldo šį Sizifo akmens, planetos, gimdos, lopšio, lizdo, narvo, šulinio, urvo, kapo duobės – gyvybės ir mirties ratą.
Vienareikšmiškai įvertinti spektaklį „Ūbo teismas“ sunku. Nors veiksmas rutuliojasi lengvai, spektaklio esmė ir mintis per provokacijas ir susitelkimą į formą taip ir neiškyla į paviršių.
Nuo didaktikos „Faustą“ apsaugo žaidimo dviprasmiškumas: niekada negali būti tikras, ar Rojus iš tiesų yra Rojus, o Pragaras – Pragaras. Kiekvienas pats sau nusistatome matą.
Režisierė visą Caravaggio pasaulį vaizduoja kaip kunkuliuojantį viešnamį, kaip nesibaigiančią brutalią ištvirkimo orgiją.
